Probotis Diafimisis
Dainius Kinderis. Valgis. Meilė. Dvasia: 7 šalys, į kurias norisi grįžti. Dailininkas Ričardas Toliušis. – Vilnius: Metodika, 2012.
Dainius Kinderis – vienas žymiausių nūdienos lietuvių keliauninkų, leidžiantis knygas su prisiminimais beigi patarimais. Pirmosios dvi jo knygos buvo kiek konkretesnės – „Atgal į Afriką“ (Tyto alba, 2008) ir „Filipinai. Ugnies Žiedo kerai“ (Metodika, 2011).
Pirmiausia turbūt reikėtų priminti maloningajam skaitytojui, kad D.Kinderis – rimtas keliautojas, aktyviai pasaulį maišantis nuo 1998-ųjų ir, kaip sako knygą išleidusios leidyklos „Metodika“ atstovai, „knyga, kaip ir autorius, pilni jaunatviško entuziazmo, noro pamatyti ir patirti – tai tikrai pliusas“. Aplankė apie šimtą šalių. 2006 metais pelnė pirmojo Lietuvos Magelano vardą (priminsiu, jog Fernão de Magalhães arba Ferdinandas Magellanas, 1480-1521, į istoriją įėjo, nes 1519-1522 m. pirmasis iš Atlanto vandenyno nuplaukė į Ramujį, kuriame esančiuose Filipinuose Maktano mūšio metu salos valdovo Lapu-Lapu vadovaujamų karių buvo nužudytas; įdomu tai, kad Lapu-Lapu, laikomas nacionaliniu didvyriu Filipinuose, buvo pirmasis žmogus, išdrįsęs pasipriešinti kolonistams; taigi taip ir nesuprantu, už ką D.Kinderis gavo apdovanojimą, ir ar suvokia, kokią „karmą“ prisiėmė – neduok Dieve, suvalgys jį kokie Vanuatu kanibalai).
O knyga – gražiai iliustruota (ir spalvotai, ir ne), apie 200 puslapių apimties, blizgioji (žodis „gliancinė“ lyg ir draudžiamas). Smagus jos pavartymas ir paskaitinėjimas primena JAV prie gydytojų kabinetų paliktus „National Geographic“ žurnalus, kurie ramina nervus.
Autorius pažymi, kad „šioje knygoje sudėtos trumpos kelionių esė – prisiminimai ir pastebėjimai iš visų išvykų nuo 2002-ųjų iki pat dabar. Mano svajonių Amerika – visų kelionių ir atradimų pradžia, šalta ir balta Rusijos šiaurė – išbandymų metas, netikėtumų virtinė Afrikoje ir paskutinės kelionės po Azijos Taivaną ir Šri Lanką, kur daugiau tikslų nei smalsumo. (…) Tikiuosi, kad perskaitę knygą (…) išsirinksite bent vieną iš septynių mano mėgstamiausių kelionių marštutų“ (p. 5-6). Keliautojų Lietuvoje yra daug (nors daugelis žmonių gyvena ant skurdo ribos ar žemiau jos), tačiau susidaro įspūdis, kad yra tokių keliautojų, kurie ne tik išmaišo pusę pasaulio, bet ir sugeba įdomiai užrašyti savo įspūdžius.
Šoje knygoje tikrai pasisemsite ne tik „vikipedinių“ žinių, nes autorius turi savo humoro gyslelę, įdomų požiūrį, nemažą patirtį, o ir nuotraukos įkvėps aplankyti, tarkim, Kaukazą (Gruziją), Maroką, Rytų Afriką, Kolos pusiasalį, Šri Lanką, Taivaną ar net JAV.
Pabaigai norėčiau padaryti šiokias tokias išvadas apie lietuvių kelionių literatūrą. Be abejonės, išsamesnė jos analizė reikalauja atskiro straipsnio, tačiau paminėsiu, jog, mano suvokimu, Lietuvoje esama trijų tipų keliautojų (atleiskite, jei ką pamiršau paminėti) knygų. Pirmasis – tai keliautojo profesionalo patarimai (Alphonso Lingio, Jurgos Ivanauskaitės, Algimanto Čekuolio, Igno Staškevičiaus, Dianos Mickevičienės, Gerimanto Statinio), kuriais vargu ar verta suabejoti.
Antrasis tipas – tai keliautojų neprofesionalų (teneįsižeidžia jie – turiu galvoje, jog kelionė jiems nėra tikslas savaime), tačiau įdomių žmonių su įdomiomis biografijomis knygos (Mariaus Abramavičiaus-Neboisia knygos apie Iraną, Gruziją, dabar Marius rašo trečiąją knygą; Algirdo Knystauto „virusai“, užkrečiantys ne tik noru keliauti, bet ir puoselėti gamtą, Almanto Samalavičiaus kelionių apybraižos).
Trečiasis tipas – tai žmonės-„keliautojai mėgėjai“, kurie tiesiog parašė knygą apie kelionę (tai nereiškia, kad blogą – priešingai, dažnai netgi labai gerą; tarp jų būtų Norbertas Penkaitis, šią vasarą „Pekino dienoraščius“ besiruošianti išleisti Vaiva Grainytė, Kazys Almenas, Eglė Aukštikalnytė-Hansen, Kristina Stalnionytė, Kęstutis Marčiulynas, arba budistų vienuolis Bo Haeng Sunim; naujas reiškinys – mėgėjai, siūlantys pigų kelionės variantą, tokie, kaip jaunasis Makalius, pagarsėjęs ne tik savo televizijos laida, bet jau ir išleista knyga). Dar yra visokie užkalniai, kurie leidžia „kelionių knygas“ su neslepiamu tikslu – užsidirbti, o jose išties nieko įdomaus nerasi. Džiaugiuosi, kad D.Kinderio knygą galima priskirti antrajam tipui, – su viltimi, kad po kelerių metų jis užkops į pirmąją pakopą.
