Laikas.lt
Turiu problemą. Nuo vaikystės sergu nepagydoma odos liga ir dėl to labai kompleksuoju. Visą laiką slepiuosi nuo žmonių, nenoriu dėl to bendrauti, tiesiog yra sunku. Gal galite patarti kaip su tuo susigyventi, kaip išmokti priimti save tokią, kokia esu? Kartais jaučiu, jog žmonės dėl to mane atstumia. Ir mane tai piktina. Pikta dėl to, jog taip sureikšminama išvaizda. Kartais pagalvoju, kad galbūt jau toks mano charakteris, esu drovi, užsisklendusi savyje, trokštu vienatvės. Bet taip pat prisimenu daugybę kartų, kai siekiau bendrauti su žmonėmis, bet jie mane atstūmė. Kokia aš būčiau, jei manęs nebūtų palietusi liga? Galbūt būčiau visai kitas žmogus? Gal sugebėčiau būti laimingesnė nei esu? Tikriausiai. Tačiau esu tokia, kokia esu. Ir esu labai nelaiminga. Kartais noriu pabėgti nuo visų žmonių, nieko nematyti, su niekuo nekalbėti, bet tada pasidaro dar slogiau. Matau žmones, kuriems gyvenime labiau pasisekė, darosi pavydu. Jaučiuosi neišnaudojusi visų savo galimybių. Bet kita vertus, kažką pasiekti man trukdo mano išvaizda, nekoks būdas. Jaučiuosi nereikalinga šiame pasaulyje, nurašyta. Pati manau, kad ne grožis svarbiausia, priimu žmones tokius, kokie jie yra. Tarp mano kelių draugių visos tokios gyvenimo nuskriaustos. Bet kartu yra ir kitų žmonių, gyvenimo apdovanotų. Nuolat balansuoju tarp šių grupių, trokštu būti su tais, kurie yra aukštai, bet pajaučiu, jog tai ne mano galimybėms ir tada atsiduriu vėl su tais, kurie nelaimingi, kurie kenčia, kuriems nepasisekė. Ką galėtumėte man patarti? Kaip išmokti priimti save tokią, kokia esu? Kaip nebijoti būti tarp žmonių, nesislėpti nuo jų, nejausti pykčio? Taip noriu ką nors gyvenime pasiekti, nelikti dugne, bet neužtenka drąsos, ryžto, pasitikėjimo savimi.
Eglė
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Egle. Jau pirmose Jūsų laiško eilutėse išryškėja dvi problemos, kurios ir vėliau nuolat persipina: pirma – sergate nepagydoma odos liga, antra – dėl šios ligos kompleksuojate. Svarbu, Egle, kurią problemą Jūs realiai norite spręsti, kuriai skiriate daugiausia savo dėmesio. Jei odos problemos yra nepagydomos, kaip Jūs sakote, tuomet Jūs realiai negalite išspręsti šios problemos, tačiau galite jai skirti daug dėmesio ir jėgų, apie ją mąstydama, grauždamasi, suversdama jai visa kaltę dėl savo nelaimingumo, fantazuodama, kaip būtų, jei jos nebūtų, pavydėdama tiems, kas tokios problemos neturi ir pan. Tai Jūs, kaip suprantu iš laiško, gana „sėkmingai“ darote. Ir kas iš to? Ar nors kiek palengvėja? Na, nebent gailėdamasi savęs, tokios gyvenimo nuskriaustos, nusikratote atsakomybės dėl savo gyvenimo. Tai nereiškia, kad turite numoti ranka į savo problemą ir visai dėl to neišgyventi, natūralu, kad žmonės pergyvena, kai turi kažkokią fizinę problemą, kurios negali išspręsti, tačiau jie gali išmokti su ja gyventi pilnavertį gyvenimą. Džiaugiuosi, kad Jūs tai, Egle, ir pati, nors nelabai aiškiai, bet suprantate, nes klausiate, kaip su tuo susigyventi ir priimti save, tokią, kokia esate. Jūs piktinatės, kad žmonės Jus atstumia dėl išvaizdos, bet ar Jūs įsitikinusi, kad būtent dėl to? ( Žinoma, tam tikrais atvejais, gali taip būti, bet tai būtų jau ne Jūsų, o tų žmonių problema). Žmonės nėra linkę išskėstomis rankomis priimti tą, kuris nuo jų slepiasi, užsisklendžia, pyksta ant jų ar pavydi. Yra viena auksinė gyvenimo taisyklė, bylojanti apie tai, jog, jei žmogus pats savęs nepriima, tai ir kitiems žmonėms sunku jį priimti. Jūs sakote, kad pati nesureikšminate kitų išvaizdos, tad kodėl taip sureikšminate savąją, suverčiate jai beveik visa kaltę, kad nesate, kaip pati sakote, „visai kitoks žmogus“. Bet juk žmogus – tai ne vien išvaizda. Visa laimė, kad ir pati tai nutuokiate, vis tik užsimindama, jog Jums trukdo ir nekoks Jūsų būdas. Štai ta vieta, Egle, kur Jūs pati galite daug ką pakeisti, nustojusi dangstytis savo liga. Ir pačius gražiausius, sėkmingiausius žmones kiti žmonės gali atstumti dėl jų nekokio būdo. Ir atvirkščiai. Perskaičius Jūsų laišką, iš karto prisiminiau vieną merginą, kurią gyvenime yra tekę sutikti – jos veidas buvo paženklintas aiškiai matomų randų po vaikystėje patirtos avarijos, bet tai jai netrukdė būti visų mėgstamu ir priimamu žmogumi būtent dėl jos nuoširdaus ir priimančio kitus būdo. Žinau, kad ji išgyveno dėl savo išvaizdos, bet sugebėjo priimti gyvenimo realybę tokią, kokia yra – su visomis jos patirtimis ir pasekmėmis, tiek geromis, tiek skaudžiomis. Ji aktyviai gyveno, mokėsi, siekė savo tikslų, išnaudojo visas savo galimybes, kurias turėjo, vietoj to, kad apverkinėtų vieną prarastą galimybę – turėti nesužalotą veidą. Nestatau jos Jums pavyzdžiu, tik noriu šiuo liudijimu Jus padrąsinti, nes Jūs pati kalbate apie neišnaudotas savo galimybes – tad pradėkite išnaudoti. Atsisėskite viena, o gal kartu su savo kitomis nelaimingomis draugėmis, ir pagalvokite, ką pati ar pačios galėtumėte konkrečiai nuveikti gyvenime, kad jis Jums pasidarytų prasmingesnis ir gražesnis. Jūs sakote, kad norite kažko gyvenime pasiekti – tam, kad pasiekti, reikia tiesiog s i e k t i konkrečiomis pastangomis. Pasiekimas nenusileidžia iš dangaus niekam – nei sveikiems, nei turintiems negalavimų. Taip, tam reikia drąsos ir ryžto, bet gi Jums nereikia čia ir dabar pasiryžti įkopti į Everestą. Pasiryžkite pačiam pirmam mažam žingsneliui, atsispyrimui nuo dugno, jei jaučiatės dugne. Pati nuspręskite, kas tai turėtų būti, kokią neišnaudotą galimybę norėtumėte pirmiausia pradėti išnaudoti: gal tai mokslas, gal tai pomėgis, gal tai naujas darbas, gal dalyvavimas kokioje kitoje veikloje ir pan. Aš gi nežinau Jūsų troškimų ir galimybių. Bet kokia nauja veikla ir užimtumas geras dar ir todėl, kad lieka mažiau ir noro, ir laiko skirti savęs gailėjimuisi.
Yra toks išmintingas posakis, kuriuo ir pati vadovaujuosi gyvenime: „Nei didžiausias troškimas nepakeis žmogaus, jei jis nedarys to, ką turi daryti čia ir dabar.“ Taigi, jei žmogus nusprendžia, kad jis, pavyzdžiui, nori išmokti šokti, tai neatidėliodamas imasi ieškoti šokių studijos, o pradėjęs šokti, kantriai diena iš dienos mokosi šokio žingsnelių. Manau, ši šokio meno paralelė tinkama ir Jūsų, Egle, ir kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Ir pabaigai, dar norėčiau patarti, kad pati nusistatytumėte tą kartelės aukštį, kurį norite įveikti arba pagal šokio paralelę – tą šokio sudėtingumo lygį, kurį norite pasiekti. Tam turite liautis skirstyti žmones į gyvenimo apdovanotus (kartelė aukštai) ir gyvenimo nuskriaustus (kartelė žemai), ir blaškytis tarp šių dviejų kraštutinumų, nes toks skirstymas apskritai yra neteisingas ir nesąžiningas gyvenimo atžvilgiu, primetant jam visą atsakomybę už savo jauseną pasaulyje. Žmogus pats kuria savo gyvenimą, reaguodamas į gyvenimo jam siūlomas galimybes, iššūkius ir patirtis, tame tarpe ir sunkias patirtis. Šiandien man į galvą lenda visokie išmintingi posakiai, tad ir pabaigsiu posakiu, kurį pati ankstyvoje jaunystėje buvau užsirašiusi ant sienos: „Nesvarbu, koks yra tavo likimas, svarbu, kaip tu jį priimsi.“ Tegul šio posakio išmintis padeda Jums, Egle, permąstyti savo gyvenimišką poziciją ir priimti išmintingus ir drąsius sprendimus, kurie pamažu Jums padėtų pasijausti vis labiau reikalinga, vertinga ir laiminga šiame pasaulyje. Nuoširdžiai – Evelina.
