Tekstas ir nuotraukos – [-[0]-]
Vakar į Vilnių vienam vakarui sugrįžo „Sparks“ – dar 1971 m. Kalifornijoje susikūręs brolių Rono ir Russello Maelų duetas. Paskutinį kartą jie čia lankėsi prieš ketverius metus. Tada, 2008-ųjų vasarą Maelai grojo su grupe, šįkart jie buvo dviese. Dvi rankos, grojančius pianinu, viena burna dainuojanti į mikrofoną. Kaip jie patys oficialiai pakrikštijo šį turą: „Two Hands, One Mouth“. Vilnius buvo pirmoji „Sparks“ turo stotelė Europoje.
Koncertas vyko „Forum Palace“, Neries pašonėje įsikūrusiame verslo, pramogų ir sporto centre. Scenoje – tik vienas „Roland“ sintezatorius, jokių dekoracijų, jokių žaidimų su apšvietimu. Publikai jau seniai nebeturintys ko įrodyti 7-ąją dešimtį skaičiuojantys Maelai apnuogino savo muziką iki tokio lygmens, kokį gali išgirsti, kai daina tik sukuriama, parašius jai melodiją pianinu ir įdainavus žodžius.
Klausyti tokio atlikimo muzikos snobui yra malonumas. Būtent tokie žmonės ir sudarė didžiąją dalį publikos: melomanijos įpročių nepamiršę 40-mečiai, menantys laikus, kaip diskotekose šokdavo pagal „Sparks“ hitus „When Do I Get To Sing „My Way“ ar „Now That I Own the BBC“, tik tuo metu neturėję jokios galimybės juos pamatyti gyvai.
Tačiau suvalgyti tokį muzikantų eksperimentą, net ir jiems buvo iššūkis. Prisnūdusi publika atsigavo tik broliams pradėjus groti populiariausiąją „This Town Ain’t Big Enough For Both of Us“, ir vėliau jiems palikus sceną, žiūrovams pradėjus plojimais prašyti dar.
Biso metu nesišypsanti ir nekalbanti rimtoji „Sparks“ pusė Ronas parodė, kad norint uždegti publiką nebūtina su ja komunikuoti balsu. Į sceną klavišininkas žengė su kažkada dar grupės „Grateful Dead“ Lietuvos krepšinio rinktinei padovanotais marškinėliais, kuriuose – skullmanas psichodeliniame fone. Plojimų gausa jam užlipus į sceną – aukščiausia per vakarą.
Koncertą užbaigė specialiai šiam turui sukurta daina su ironiška lyrika Two hands, one mouth, that’s all I need to satisfy you. Ar tikrai pakako – klausimas atviras. Po koncerto sutikti prieš keturis metus „Sparks“ matę žiūrovai su krislu nostalgijos prisiminė – tada viskas buvo energingiau, įvairiau, stipriau.
Kita vertus, su dabartine programa „Sparks“ tiesiog dar kartą parodė, kad lieka ištikimi sau: per 40 karjeros metų jie visada buvo toli nuo komforto zonos, kažkur prie tradicinių populiariosios muzikos ribų. Ten, kur vyksta rizikingi, netikėti, bet būtent dėl to ir labai įdomūs dalykai, vėliau įkvėpę tokias grupes kaip „Depeche Mode“, „Pet Shop Boys“, ar netgi „Franz Ferdinand“, MGMT. Visos jos įvardija „Sparks“ tarp savo muzikinių įkvėpėjų.
Matyti tokias asmenybes Vilniuje, net jei dabartiniai jų eksperimentai nebeatrodo ir nebeskamba taip – neeilinė patirtis, kuri jau gali ir nebepasikartoti.
