Linas
[-[0]-]
Pirmiausia, privalau prisipažinti, kad ankstesniųjų serijos dalių nesu matęs. Galit mesti akmenį ar kokį kitą kietą daiktą, tačiau nežavi manęs nei postapokaliptinė tematika, nei zombiai, nei Milla Jovovich, nors tu ką. Man, aišku, gėda, bet šioje situacijoje yra ir geroji pusė – galima atsiriboti nuo buvusiųjų dalių ir naujajį „Resident Evil: Retribution“ (liet. „Absoliutus blogis: Atpildas“) vertinti kaip visiškai atskirą produktą. Gal taip net geriau.
O vat norit, viską suspoilinsiu ir papasakosiu siužetą? Ne, tai ne. Alice (Milla Jovovich) atsikelia požeminėje laboratorijoje ir bando išlįsti į paviršių per X laiko, nes ta laboratorija sprogs. Su viskuo, žinoma, kažkaip susiję rusai: blogiukų bazė apipaišyta rusiška simbolika, o zombiai dėvi sovietines uniformas. Filmo pabaigoje Alice ikoniškai stovi ant žemės ir kamera nuskrieja į dangų, atidengdama įspūdingą panoramą. Geras, ką? Aišku, pakeliui į saulės šviesą ji dar iššaudo kokius tris milijonus kulkų, apspardo šimtą zombių ir… viskas. Scenarijus nesunkiai tilptų į dvylikos lapų antros klasės sąsiuvinį didelėm eilutėm. Džiugu tik, kad Paul W. S. Anderson, rodos, pats supranta, kad rašymas toli gražu nėra jo stiprioji pusė, todėl po 10 minučių nusispjauna į siužeto vystymą ir pradeda tai, ką moka geriausiai: daužymą, laužymą, sproginėjimą ir slo-mo šokinėjimą kur papuola. Likusios 86 gal ir džiugins veiksmo fanus, bet absoliučiai varys į depresiją žmones, norinčius pamatyti ką nors gilesnio.
Net tokiam tamsuoliui kaip aš, išgirdus „Resident Evil“ mintyse pirmiausia iškyla Millos Jovovich kontūrai. Be jokios abejonės, šis serijos simbolis, supermodelis (ir W. S. Anderson žmona) atlieka pagrindinį vaidmenį ir penktojoje serijos dalyje. Iš jos čia niekas nereikalauja kažkokių stulbinančių aktorystės gabumų, svarbu, kad efektingai zombius muštų ir į senąjį „fetišinį“ kostiumą įtilptų. Tiek ji tikrai padaro. Michelle Rodriguez, iki šiol buvusi turbūt žaviausia kietų frazių tarėjų Holivude, nesužiba net gavusi dvigubą vaidmenį. Visi kiti, jei ir kažką sugeba, yra nužudomi idiotiškų teksto eilučių ir beprasmių vaidmenų. Veikėjai filme absoliučiai nevystomi, panašu, kad net patiems aktoriams nėra įdomūs, ir jie tik stengiasi atchaltūrint kaip vaikai ketvirtos klasės eglutėj.
Tik efektai truputį pakelia šį filmą nuo dugno: kovos scenos atrodo neblogai, o monstrai sukurpti išties išradingai. Filmo kūrėjai (tiksliau, kūrėjas, nes Andersonas čia visa švenčiausia trejybė – prodiuseris, scenarijaus autorius ir režisierius) užsimojo parodyti žiūrovams tris metropolius: Niujorką, Tokiją ir Maskvą viename filme. Iš pirmo žvilgsnio didingos aplinkos atrodo stulbinančiai, tačiau ilgainiui pradedi pastebėti, kad CGI nėra aukščiausio detalumo lygio, o minėtieji miestai tiesiog neturi to tikrumo pojūčio, kuriuo taip gali didžiuotis Ch. Nolan.
Atrasta nemirtinga formulė leidžia kūrėjams kepti naujas dalis per daug nesineriant iš kailio, nes jie žino, kad žiūrovai vis tiek plūs į kino sales. Nors visi keiksnojo ketvirtąją serijos juostą ir amžiams išsižadėjo „Resident Evil“, tai nesutrukdė penktajai per premjeros savaitgalį vien JAV susišluoti 20 mln. dolerių. Tokio užtikrintumo paakinta, išlepinta komanda „Retribution“ užbaigia be galo akivaizdžia užuomina į sekančią dalį. Jei kartais nepamatysit šios, neliūdėkit, gal kita bus geresnė. Labai tikiuosi, kad blogiau būti jau nebegali.
Pabaigai – mūsų vertėjų perlas: „I feel like shit“ lietuviškai, pasirodo, yra „jaučiuosi prastokai“.
.jpg)
