Kebblogas.tumblr.com
Mantas Kvederis ir Dominykas Šumskis
Kebblogas nemiega, kebblogas nesnaudžia, kebblogas tik ėda ir naują mintį Jums audžia. Mes ir vėl grįžtame su naujų recenzijų paketuku. Apie ką šį kartą? Kadangi žurnalo, kaip Apuokas (mano buvusi lietuvių k. mokytoja) sakydavo, *pagrindinė mintelė* yra meinstrymas, kebblogo chebrytė apsitarė ir nusprendė neparsiduoti šiai politinei provokacijai. Per ilgai mes kentėme viešosios nuomonės spaudimą! Gana (ir kiti įvairūs „Bunda jau Baltija“ pobūdžio patriarchiški šūktelėjimai)! Nusimetame savo maroziškus apdarus, trumpam pamirštame rajonskas paniatkes, traukiame apskurusius senelio šliūbinius rūbelius, landsbergines beretukes, pypkutes, raginius akinukus iš stalčių ir skelbiame: „Būk hipsteriu, nevalgyk kebabo“ dieną.
Kai kas mus po praeitų straipsnių išvadino kaimiečiais narkomanais iš Kelmės. Mielas humoro jausmo neturintis skaitytojau, dabar „įkirtome“ pačias moderniausias „Humanos“ drapanas, tikimės, kad priminsime Tavo pamėgtą violetinį Lietuvos herojų ir nebeburnosi nesąmonių (N. B. Čia ant nepatenkintųjų gyvenimu tiesiogiai „stumia“ kebblogo komanda, o ne „Laikas“. Myliukas).
Tad nieko nelaukę išėjome į hipsterių susibūrimo vietas maisto ieškoti. Ilgai neužsibuvę mieste, aišku, radome „Coffee Inn‘ą“. Sarkastiškai miela vietelė. Šiaip mes jauni dar vaikėzai, bet šitoje vietoje mums pavyksta pasijusti seniais. Kaip kokie hipstnindzės užbėgome į Vilniaus gatvės „Coffee Inn“ ir buvome švelniai priblokšti, nes jautėmės kaip į mokyklos laikus sugrįžę. Vaikai all over the place. Vaikai, vaikai, vaikai, hipsteris, vaikai, vaikai, hispteris. Toks tad kontingentas šios kavinukės. Buvo nemaloni, tačiau kartu ir juokinga situacija, kai dvi 14–15 metų paneliukės kažką intensyviai braukydamos savo „iPad‘uose“ stovėjo eilėje ir plepėdamos savo „OMG, jis nepalaikino mano fotkės feisbuke, koks šiknius“ pobūdžio dialoguose užsiminė, kad neva joms labai skauda galvą, nes dar šiandien negėrė didelio kavos puodelio. Internete rašoma: „I don‘t want to live on this planet anymore“. Mano biednu supratimu požiūris blogas. „I don‘t want them to live on my planet anymore“ – turėtų būti naujas interneto *Thing*. Tačiau grįžkime prie maisto. Pastovėjome eilėje ir užsisakėme visokių KofiIno gėrybių: apkepą su kažkuo, BLT buterbrodą , sausainį ir, aišku, kavos. Sumokėjome milijonus kaip už tiek maisto, bet tiek to, nereikia čia būti masėmis ir taupyti. Pirmyn, socdemai! Kadangi esame atgrubnagiai ir abi kairios rankos mums auga iš šiknos, kavą kaipmat išvertėme ant žemės, tai tiek ją ir terecenzuosime. Pradėjome nuo apkepo, kurį mums pašildė kebabų krosnelėje. Hipsteriškai tai vadinasi kyšas, suprask „quiche“. Gi pamoina hipsteriui valgyti tokį paprastą dalyką kaip apkepas, reikia sugalvoti gudresnį pavadinimą. Pasirinkimas buvo toks: kyšas su grybais arba kyšas su vištiena. Prisipažinsiu, neprisimenu, kurį užsisakiau. Galvoju, kad niekis, nes valgydamas prisiminsiu. Nė velnio. Nei grybų, nei vištienos. Taip pat nusibaudėme ir tuo, kad tik atsikandę pradėjome traukti visokius celofanus iš burnos. Pasirodo, ant dugno dar yra kažkoks popierius, kurį irgi reikia nuimti. Mes sužinojome sunkesniu keliu. Šarman magnifik. Toliau valgyti nebegalėjome. Apie skonį galima pasakyti, kad šiaip sau. Tokia šilta kiaušinienė su krapais ir fancy shit prieskoniukais. Ir dar nemaintsreaminiu pavadinimu ir už milijoną litų. Puiku! Vienas iš dalykų, kurių, dėkui, bet antrąkart nepirkčiau. Toliau kibome į BLT sumuštineką. Čia tiems, kas yra išalkę ir atseit užbėga užvalgyti: „Hmmm, esu Vilniaus centre ir esu išalkęs. Žinau! Užeisiu užkąsti į „Coffee Inn”. Nu let’s face it, taip niekada nebūna. Bet mes vis tiek pasiėmėme šį sumuštinį juokingu pavadinimu postsovietinėms šalims. Ir neatspėsite, bet visai neblogas tas sumuštinukas. Lietuviškas toks. Duonytė, lašinukai, salotytė. Prie tokio buterbrodo tik 100 g babytės varymo šnapso tetrūksta ir očiačia opapa – visa baliuška. BLT užskaitome – pirkinys geras. Galiausiai sausainis. KofiIno sausainius visada mėgau – skanus, saldus, gardus „prakandukas“ prie kavutės. Šį kartą jis irgi nenuvylė – su riešutukais, rudenėliu kvepia, ne per minkštas, ne per kietas, pats tas… Iš esmės ką galima pasakyti apie „Coffee Inn“? Tai, kad kainos yra per didelės net Vilniaus centrui. Nesąmonė yra mokėti pitaką už sausainį. Maistas neblogas, tačiau be sumuštinio nelabai ir nustebino kuo nors. Šiaip viskas taip hipsteriška, kad jau tampa mainstream. Ilgai neužsibuvome ir judėjome toliau.
Išsikrapštę iš tarpdančių popierių patraukėme aukštyn Vilniaus gatve su troškimu pavalgyti kaip turi būti. Kelias tiesus į „Soulbox‘ą“. „Soulbox‘as“ mums su hipsteriais asocijuojasi ne tik nuo tada, kai buvo atidarytas (tai yra akivaizdu), bet ypač nuo tada, kai Zuokas norėjo uždaryti šitą kaboką naktimis ir.jpg)
kažkurinternete radau komentarą „Taip žudoma miesto alternatyva ir pogrindis“. Labiau ne mainstream būti negali. Bet viskas gerai baigėsi. Toliau galima be saiko gerti dieną naktį. Nuėję nusprendėme ištestuoti makaronus. Čia, kadangi valgėme skirtingus makaronus, pristatome ir skirtingas recenzijas.
D: Mėgstu valgyti „Soulbox‘e“, nes ten duoda tokių bulkos *apetaizerių* su kažkokia varškės koše maloše. Vapšė nenaudinga, bet miela. Kalbant apie makaronus, tai nusprendžiau pasiimti tai, ką mažiausiai suprantu iš meniu. Mano pasirinkimas buvo gnocci (naminiai makaronų virtinukai) su raudonuoju pesto padažu ir šonine. Vienas minusas – teko palaukti ilgai, tačiau suprantama, nes kokybiškai ruošia gerą maistą. Ir tikrai, turiu pripažinti, kad laukti vertėjo. Nors porcija ir nedidelė, maistas tikrai skanus, sotus ir kokybiškas. Pagyrimai šefui už netingėjimą daryti pribumbasus su šonine – man išraitė tokią mielą piramidę. Kita vertus, maisto esmė irgi tokia, kad čia elementari močiutės makaronų būza su kumpiu, sūriu ir prieskoniais (jau įsivaizduoju, kaip skaitydamas širsta šefas, kurį ką tik pagyriau). Žodžiu, ir čia hipsteriai „išrišti“ kaip paprasto naminio maisto mėgėjai.
M: Kai apsilankėme boxe, nustebino, kad nelabai daug žmonių buvo dieną. Pora lankytojų ir padavėjas su viduramžių pažo šukuosena. Gal tik koks ramus šeštadienis pasitaikė. Nesvarbu. Susiradome vietelę ir užsisakėme makaronų su vištiena ir, neprisimenu ko, bet buvo maždaug koldūnai su fancy pavadinimu. Gerai, kad atnešė apetaizerių, kurie, tiesą pasakius, visai skaniai „suėjo“ ir pradėjo pratempti laiką laukiant normalaus maisto, nes laukti reikėjo ilgai. Kaip apytuščiam restoranėliui, kur užimti gal kokie 3 staliukai ir personalo, dirbančio aplink juos, yra daugiau nei pačių lankytojų, laukti reikėjo ilgokai. Bet galiausiai, kai jau pristatė maistą, likome nustebinti. Atrodė gražiai ir skonis visai nieko. Makaronų forma kaip tų kioskinių rūgščių juostelių, kur mokykloje valgėte. Bet tai vieni iš patiekalų, kuriuos dar kartą tikrai norėčiau valgyti ir, kai būsiu išalkęs, tikrai sugrįšiu. Tik nesuprantu, kam tokie pavadinimai fancy ass. Gal taip reikia, gal čia taisyklės tokios, bet pasirodė, kad yra fake pavadinimai paprastam maistui (kuris, be abejo, yra labai skanus). Pavadinimas dėl pavadinimo. Nesvarbu, nes skonis atpirko šiuos bandymus būti ne mainstreamu. Vertiname „Soulbox‘ą“ nemenkais taškais ir kviečiame užeiti paragauti patiems. Man atrodo, tikrai sugrįšite vėl, nors ir būdami be ūsų, berečių ir geek akinių.
Čia kebblogas trumpam stabdo savo kelionę, nes nebepajėgia vadalotis po miestą šitaip atrodydami.
*Kitą rytą*
Labas rytas. Vienam iš mūsų skauda galvą, kitam dar ne, nes vis dar gyvena vakarykščių linksmybių likučiais. Tokį sudėtingą sekmadienio rytą geriausias išsigelbėjimas hipsteriui yra vėlyvieji pusryčiai, arba brunch, kuriuos sėkmingai aptikome „Studio 9“. Neįtikėtina fantastika. Kai šventi šeštadienio naktį, kokį baliuką, vakarušką, į budhą užsuka jovanni ar tiesiog išlenki keliasdešimt bokalų bare, kitą rytą galva būna arbūzo dydžio ir nenori girdėti garsesnių garsų už avinėlio bezdėjimą. Tada atsikeli maždaug kokią 14 val. ir žiūri, kad nebėra ko valgyti. Va dėl to šitas brunch’as ir nuostabus. Nuslenki su savo pižama ir gauni neišpasakytai paprasto, bet skanaus maisto. Susimoki devyniolika pinigų ir kerti, kiek tik nori.
Muzikytė rami, padavėjos atneša kavytės, o tu kerti english breakfast. Maistas paprastas – kiaušinienės, šoninė, „tarybinės sasyskos“, visokie vinigretai, daržovės, lašiša. Puikiai tinka pagirioms. Gardžiausias ir išskirtiniausias desertas tai yra apelsinai ir greipfrutai – ne tik kad be žievės, bet ir apskritai be odelių. Tikra ambrozija. Apskritai, sukirtęs kokias tris porcijas kiaušinienės, šoninės ir salotų, jautiesi šiek tiek pasisotinęs, kad toliau galėtum tęsti savo sekmadieninę veiklą – skaityti laikraštį. Tampi kiek labiau pagiringas anglo požiūriu, nors juos žinant gal net išvis nesiskiri. Galutinis verdiktas yra toks, kad šitas brunch’as yra hipsteriškas ir absoliučiai nemainstreaminis. Bet ne dėl kainų, ne dėl fancy pavadinimų, ne dėl besirenkančių žmonių su ūsais, o dėl to, kad tokio dalyko praktiškai niekur nėra, o reikia tai labai. Taip kad užskaitome, einame „įkalti“ ir kitą dieną pavalgyti kaip ponai pižonai. Taika.
PS Vaikinų pasakojimo stiliaus keisti nedrįsome, tad tekstas netaisytas
Šis straipsnis publikuotas lapkričio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema MAINSTREAM’AS, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Pagrindinė srovė – patogi ir jokia
Pasimatymas su Baru po jo mirties
Nieko nauja
Naujųjų čigonų namai – vagonėlis ir visas pasaulis
Vilnius Aleknos neturi
„Atviras ratas” uždaras masėms?
Gal ir buvo čia „Hajendas“, kol tu jo neišhu^@#… – tokia ta Lietuva!
