Senbernarė Bitė: iš po automobilių ratų traukia katinus, iš parduotuvės parneša produktų

Grynas.lt
Jurgita Valentaitė

Algimantas Bakas – dešimtmetės senbernarės Bitės šeimininkas. Šį keturkojį Kaune pažįsta visi. Neįtikėtinai protingas šuo – tikras miesto pasididžiavimas. Ji ne tik moka išnešti šiukšles, parnešti malkų, bet ir viena gali nukeliauti į parduotuvę, nupirkti reikiamų produktų.

Jūsų dėmesiui – Jurgitos Valentaitėsparengtą interviu su senbernarės šeimininku.

^Bitė

Kaip Bitė atsirado jūsų namuose?

Viena draugė užsiminė, kad vaikystėje svajojo turėti didelį šunį. Nuvykau į ne vieną Lietuvos miestą, kol suradau senbernarų veislės šuniukų vadą. Vieną iš jų minėtoji draugė ir išsirinko. Tai buvo Bitė. Tačiau po poros mėnesių minėtoji draugė paprašė laikinai šunelį priglausti, nes išdykėlis, kaip ir tikėtina, ėmė viską graužti: batus, kilimus, baldus…

Pradėjau ieškoti Bitei naujų namų. Tie, kurie panoro ją auginti, mano akimis, nebuvo tinkami. Galiausiai Bitė apsigyveno vienoje šeimoje. Tačiau jau kitą rytą sulaukiau skambučio: į namus grįžo išgėręs vyras, o Bitė jam pastojo kelią ir neleido įeiti. Ji nemėgsta agresijos, o šeimos galva tuo metu buvo apimtas piktų emocijų. Taip Bitė grįžo į mano namus.

Žinau, kad Bitė – ne tik gynėja, bet ir kitų gyvūnų globėja. Papasakokite, kaip ji globoja kačiukus.

Pavasarį, kai į pasaulį atkeliauja kačių palikuoniai, neretai žmonės jų atsikrato tiesiog išmesdami į konteinerius. Bitė surasdavo daugybę kačiukų, paimdavo dantimis ir nešdavo namo. Kačiukai būdavę sunegalavę – apšašę, sergantys. Bitė žaizdas išlaižydavo ir jau po savaitės jie būdavo sveiki. Stiprus motinystės instinktas sukeldavo laktaciją. Bitė imdavo juos žindyti.

Įdomiausia, kad šuns užaugintų kačiukų elgesys – visai kitoks nei jų gentainių. Jiems pasireikšdavo stiprus gynybinis instinktas. Jeigu kuris nors kitas šuo rodydavo prieš Bitę nukreiptą agresiją, kačiukai imdavo jį pulti. Juokinga, kai toks mažas kamuoliukas gindavo tokį milžiną (šypsosi).

Kur patekdavo Bitės užauginti kačiukai?

Publikuodavau skelbimus ir padovanodavau norintiems juos auginti.

O pati Bitė, ar neturėjo šuniukų ?

Ne, ji susirgo piometra – gimdos uždegimu. Kad juo serga, sužinojome atsitiktinai.

Buvo šalta, darganota diena. Bitė laiką namuose leido viena. Išgirdo medyje kniaukiantį kačiuką. Išstūmė balkono langą ir bandė į jį įlipti mėgindama nelaimėlį išgelbėti. Tačiau nuslydo ir susižalojo leteną. Nuvykus pas veterinarą jis pastebėjo, kad Bitė serga piometra. Teko pašalinti gimdą.

Ar su visais gyvūnais Bitė tokia draugiška?

Bitė mėgsta visus gyvūnus – ne tik kates, bet ir triušius, šeškus, o ypač – arklius. Jeigu kurį nors pamato, praeidama stengiasi prisiglausti.

Kartą turguje iš automobilio, vežusio viščiukus, vienas jų iškrito tiesiai po ratais. Automobilis
tuo metu kaip tik pradėjo riedėti atgal. Bitė paleido dantyse turėtą krepšį ir puolė gelbėti viščiuko. Griebdama jį truputį susižalojo galvą.

Kartą tokiu būdu išgelbėjo ir mažą kačiuką, kurio nematęs žmogus vos neužmynė.

O arkliai Bitės nebijo?

Paprastai – ne. Tačiau tai priklauso nuo to, kokioje aplinkoje arklys augęs. Svarbu, kad nebūtų matęs agresijos.

Senbernarai visgi skirti ne gyvūnams, o žmonėms gelbėti. Galbūt jiems Bitė taip pat yra padėjusi?

Kartą išgirdusi penkiamečio vaiko riksmą jį ištraukė iš vandens. O vieną dieną vaikštinėjome Ąžuolyno parke, kai Bitė pamatė vaiką lazda sumaniusį paauklėti patėvį. Tuomet ji griebė vyriškiui už riešo.

Taigi ji gali ir „paauklėti“ pikčiurnas. Ar nėra kilę nesusipratimų su praeiviais?

Anksčiau nuolat kildavo nesutarimų su policija. Ne vieną baudą teko gauti dėl to, kad Bitė vaikšto be antsnukio. Tuo būdavę nepatenkinti kai kurie žmonės. Siekdamas prigesinti neigiamą žmonių reakciją, išmokiau Bitę vaikštinėti dantyse turint krepšelį. Dabar nesusipratimų nekyla. Aplinkinių nepasitikėjimas sumažėjo ir po to, kai 2010-aisiais, gavau apdovanojimą „Metų draugiškiausias žmogaus poelgis su šunimi“.

Mačiau, kad kol apsipirkinėjate prekybos centre, Bitė kantriai laukia prie durų nepririšta. Kaip to ją išmokėte?

Niekada Bitės nedresavau. Senbernarai – labai imlūs, supratingi.

Nebijote, kad ją kažkas gali pavogti?

Tai – neįmanoma. Ji su pašaliniais žmonėmis tiesiog niekur neitų. Bitė belaukdama gali pabendrauti su draugiškais žmonėmis, bet kad būtų įtempta, pavyzdžiui, į automobilį, neįmanoma.

Taigi Bitė – nors ir draugiška, turi stiprų gynybos instinktą?

Taip, tai tiesa. Jeigu paliktume jai saugoti vaiką, niekam jo neatiduotų.

O jai yra tekę pabūti su vaikais?

Taip, Bitė – pradinukų džiaugsmas. Ją noriai pasikviečia mokytojos, kad pabendrautų su vaikais. Bitė labiausiai myli vaikus ir moteris. Ji prieina tik prie to vyro, kuris myli gyvūnus.

Žinau, kad Bitė pagelbsti ir buityje. Kokių darbų ji moka?

Ji išneša šiukšles, parneša malkų.

Ar tikrai Bitė viena nueina į parduotuvę?

Taip. Užtenka parašyti raštelį, įdėti jį ir pinigų į pintinę, ir Bitė nueina parnešti prekių. Pardavėjos ją pažįsta. Dabar Bitė jau vyresnė, todėl šią užduotį jai patikiu vis rečiau, arba stengiuosi nurodyti tą parduotuvę, į kurią einant nereikia kirsti gatvės. Apskritai Bitė puikiai orientuojasi gatvėje. Kartą su ja buvome kitame mieste. Reguliuojamoje sankryžoje laukėme leidžiamo šviesoforo signalo. Užsižiopsojau ir degant raudonam signalui ketinau eiti, skatindamas Bitę. O ji sėdėjo ir nė neketino keltis. Aplinkiniai mestelėjo: „Vat, net šuo supranta, kad degant raudonam signalui eiti negalima.“

Ar niekada Bitė nebuvo dingusi?

Kartą Kaune vyko renginys. Aš sumaniau nueiti nusipirkti valgyti, bet per žmonių grūstį nenorėjau vestis ir Bitės, todėl paliepiau jai laukti. Kai grįžau, jos neradau. Išsigandau ir puoliau rašyti skelbimus, kad dingo šuo. Po valandos nurimau ir vėl nuėjau į tą pačią vietą. Pasirodo, ji šiek tiek buvo nuėjusi tolėliau, bet ir toliau kantriai laukė.