Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Nuotraukoje – filmo „Lošėjas“ plakatas
Rubrika „Kino pusryčiai“ atsinaujindavo kiekvieną antradienį. Ir taip visus metus. Tiesa, kartais ji būdavo perkeliama į kitą dieną dėl, pavyzdžiui, antradienio vakarą vykstančios, „pusryčiuose“ norimo apžvelgti filmo premjeros.
Tai išimtiniai atvejai, tačiau sekusiems kino naujienas antradienio rytas būdavo tas laikas, kai geriant kavą galima perskaityti filmo apžvalgą, sudalyvauti konkurse ir galbūt laimėti bilietą į filmą ar jo atributikos, sužinoti kažką naujo ar komentaruose paneigti tai, kas rašoma. Sulaukdavau ir asmeninių žinučių: iš prašančiųjų nenusišnekėti arba, atvirkščiai, padėkojančiųjų už suteiktas rekomendacijas. Tai tik įrodo, kad rubrika gyva. Gyvuos ji ir ateinančiais metais. Tačiau prieš atverčiant naująjį puslapį, dera apibendrinti senąjį. Leidau sau išskirti keletą filmų iš visų, kuriuos išvydau kino salėje 2013 metais ir apžvelgiau „Kino pusryčiuose“. Kiekvienas pasirinkimas, žinoma, turi argumentą ir yra jo vertas.
Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taigi, kad nepasiklystumėte tankiame kino miške, 2013 metų „Kino pusryčių“ rekomendacijos.
Vaidybinis filmas. „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, Scanorama), nes režisierius Jimas Jarmuschas įrodė, kad gali egzistuoti ne tik priklausomybė kraujui, bet ir filmams apie vampyrus. Žinoma, jei jie tokie geri, kaip šis.
Dokumentinis filmas. „Vienišas keleivis“ (He Who Travels Alone, Kauno kino festivalis), nes bulgarų režisierė Ralitza Dimitrova praleido daugybę metų drauge su šeima, gyvenančia už „normalios“ visuomenės ribų. O į jos filmo peržiūrą Vilniuje atėjo tik vienas žmogus, t. y. aš. Na, jei įskaitysime titruotoją, tada – 2. Būtina pamatyti šį filmą, jei traukia keistuoliai ir jei jų bijai.
Režisierius. Aku Louhimies, nes šis suomis nusigauna į pavojingiausius savo šalies rajonus, kalinimo įstaigas, kad sukurtų vaidybinę dokumentiką. Filmai „Aštuoniukė“ (8-Ball, Scanorama) ir „Sušalęs miestas“ (Frozen City) neleido atsikvėpti iki paskutinės sekundės, nors nieko neįprasto, rodos, juose ir nebuvo.
Aktorius. Leonardo DiCaprio, nes „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, rež. Quentinas Tarantino) netektų trečdalio, o „Didysis Getsbis“ (The Great Gatsby, rež. Bazas Luhrmannas) daugiau nei pusės žavesio, jei jį pakeistų kitu aktoriumi.
Kontroversiškiausius jausmus sukėlęs filmas. „Didis grožis“ (The Great Beauty, rež. Paolo Sorrentino), nes šiemet tai ilgiausios analizės pareikalavęs filmas: kodėl, rodos, patiko visiems, išskyrus man?
Iš kino juostos. „Paveikta moteris“ (A Woman Under the Influence). Ačiū kino teatrui „Skalvija“ už galimybę pamatyti režisieriaus, JAV nepriklausomo kino pradininko Johno Cassaveteso retrospektyvą. Neišdildomi įspūdžiai iš 8 dešimtmečio stebuklus darančių technologijų amžiuje.
Filmas, kuriam neverta gaišti laiko. „Sibirietiškas auklėjimas“ (Siberian Education, rež. Gabriele’as Salvatoresas, Scanorama), nes gėda dėl kai kurių lietuvių aktorių prieš Johną Malkovichių, italus ir visą pasaulį. Būtų dar nieko, jei mūsų šalis šiame filme nebūtų minima. Na, bet tada nebūtų ir pačio filmo…
Kažkas lietuviško. „Kaip pavogti žmoną“ (rež. Donatas Ulvydas), nes tai paskutinis matytas lietuviškas filmas ir jis puikiai nuteikė. Gal, kad žiūrėtas šventiniu laikotarpiu, kai ir Grinčas atsileidžia? Pliusas filmui ir už tai, kad, kiek žinau, yra gausiai lankomas, nors ir nepakartojo filmo „Valentinas vienas“ seksualinių problemų išpažinties.
Kažkas latviško. „Dokumentininkas“ (The Documentarist, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis), nes latvių režisierius Ivarsas Zviedrisas per humoro prizmę atskleidė, koks iš tikro turi būti dokumentinio kino kūrėjo ir jo herojaus santykis.
Kažkas estiško. „Estiški grybavimo ypatumai“ (Mushrooming, Kino pavasaris). Šio estų režisieriaus Toomaso Hussaro filmo tikrai nepavadinsi tobulu ar pavyzdiniu lietuvių kūrėjams. Jis tik parodo, kad nacionalinis Baltijos šalių kinas aktualias problemenas transliuoti gali be liūdesio, nevilties, o juokiantis iš savęs ir per gerą scenarijų.
Filmai, vien dėl kurių verta laukti kitų metų. Du užsienio: Larso von Triero „Nimfomanė“ (Nimfomaniac) ir brolių Ethano ir Joelio Coenų „Groja Liuvinas Deivisas“ (Inside Llewyn Davis); du lietuvių: Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą!“ ir Igno Jonyno „Lošėjas“ (The Gambler). Komentarai, žinoma, bus po jų premjerų. Tikėkimės, užbaigiant kitus metus bus galima išskirti „Užsienio vaidybinį kiną“ ir „Lietuvių vaidybinį kiną“. Supratote užuominą? Tausokite akis ir iki antradienio kitąmet.
