„Tiek Lietuvoje, tiek JAV yra žmonių, kuriems status quo yra optimali būsena“, – teigia Stanfordo universiteto (JAV) rentgeno spindulių laboratorijos vadovas prof. Artūras Vailionis. Daugiau nei dešimtmetį Silicio slėnyje dirbantis lietuvis įsitikinęs, jog Lietuvos universitetai parengia puikius mokslininkus, todėl valstybė turėtų daugiau investuoti į tas verslo šakas, kurioms reikalingas protinis potencialas, kurios yra imlios naujoms mokslo kryptims.
Kauno technologijos universiteto (KTU) balandžio 22 d. rengiamoje konferencijoje „Lietuvos mokslas ir pramonė 2015: ateities gamyba 2030“ A. Vailionis dalinsis įžvalgomis apie atviros prieigos mokslinių centrų veiklos ypatumus JAV, siekiant pateikti Lietuvos mokslininkams ir pramonės atstovams gerosios praktikos pavyzdžių.
Verslo bendradarbiavimas su mokslu – šiandien Lietuvoje populiari tema. Ko reikėtų, kad šis bendradarbiavimas vyktų sklandžiai?
Svarbiausia, kad verslui reikėtų mokslo, o mokslui – verslo. Vystant naujas verslo šakas, tokias kaip saulės elementai arba didelės talpos baterijos, reikalingos didelės investicijos mokslui, nes reikia gaminti ir tirti medžiagas. Be to, tai daryti reikia nuolat. Verslui šiuo atveju yra svarbu turėti gerą kontaktą su mokslininkais ir tiesioginį priėjimą prie mokslo tyrimų įrangos.
Gal galite atsakyti iš savo patirties: kokie esminiai skirtumai yra tarp to, kaip veikia atviros prieigos centrai JAV ir Lietuvoje?
Man atrodo, kad Lietuvoje atviros prieigos centrai (APC) dar tik kuriasi ir bando rasti savo nišą tarp mokslo ir verslo. Šiuo metu dar tik bandoma išsiaiškinti, kokie modeliai galėtų veikti, kad APC išsilaikytų patys. Lietuvoje kol kas mokslininkams yra naujiena, kad už mokslinės įrangos naudojimą reikia mokėti. JAV tai jau seniai savaime suprantama. Bendros įrangos naudojimo kaštai yra įtraukiami į mokslinį biudžetą, kai prašoma pinigų vienam ar kitam moksliniam projektui įgyvendinti.
Aš manau, kad be tokių centrų JAV dabar nebūtų įmanoma daryti rimto mokslo. Nauja mokslinė įranga tikrai kainuoja labai daug, taigi steigiant atviros prieigos centrus yra įmanoma koncentruoti ir efektyviai panaudoti lėšas ir įrangą.
Stanfordo universitetas, paviršiaus fizikos laboratorija
Ką gali duoti verslui bendradarbiavimas su mokslu? Ir atvirkščiai – ką gauna mokslininkai iš bendradarbiavimo su verslu?
Verslui reikia galutinio ir perkamo produkto. Tačiau dažnai galutinių produktų savybės yra glaudžiai susijusios su medžiagos savybėmis. Kuriant naujas medžiagas yra svarbu sužinoti, kokiomis sąlygomis galima išgauti naujas unikalias medžiagos savybes, tokias, kaip saulės elementų efektyvumas arba baterijų talpa ir patikimumas. Čia mokslas verslui tikrai daug gali padėti ir bendradarbiavimas yra tiesiog būtinas. Mokslininkams taip pat yra labai svarbu matyti perspektyvą ir galimybę panaudoti savo žinias ir patirtį ten, kur yra gaunamas naujas produktas. Tas manau tikrai skatintų mokslininkų suinteresuotumą realizuoti žinias ir idėjas kuriant produktą, kuris yra paklausus ir reikalingas.
Kokių inovacijų ir technologinių sprendimų labiausiai ieško verslas JAV? Kaip manote, ar šios sritys yra vienodai aktualios ir Lietuvos verslui?
Aš manau, kad problemos JAV ir Lietuvoje yra panašios. Vienos aktualiausių būtų energija ir klimatas/aplinkosauga. JAV į šias sritis investuoja labai daug ir, manau, Europa daro tą patį. Lietuvai čia atsiveria tikrai didelės galimybės per bendrus projektus ir dalyvaujant tokiuose konkursuose, kaip „Horizontas 2020“.
Lietuva dar mažai investuoja į tokias sritis, kaip medžiagotyra, kuri yra pagrindas naujų medžiagų su unikaliomis savybėmis kūrimui. Žinau, kad Kauno Technologijos Universitetas (KTU) ir Vilniaus Universitetas paruošia puikius potencialius mokslininkus. Kad tas potencialas virstu realybe, reikėtų daugiau investuoti į verslo šakas, kurios reikalauja būtent mokslinio, protinio potencialo. Čia mes tikrai galėtume rungtis su Vakarais.
Tuo tarpu, mūsų galimybės šakose, kurios reikalauja milžiniškų gamybos investicijų, gali buti ribotos. Sakykime, kaip įmanoma Lietuvos verslui būtų konkuruoti su tokiais gigantais, kaip „Intel“, „Genentech“, „Hewlett-Packard“ arba „Boeing“? Lietuvai būtinai reikia investuoti į šakas, kurios yra imlios naujoms mokslo kryptims. Štai čia atviros prieigos centrai galėtų rimtai padėti.
Stanfordo universitetas, rentgeno diffrakcijos laboratorija
Koks verslas yra labiausiai imlus inovacijoms? Ar inovacijų reikia kiekvienam, kiekvieno tipo verslui, tik ne visi tai supranta?
Manyčiau, kad bet koks verslas turėtų būti vienodai imlus inovacijoms. Tačiau realiai taip nėra, nes labiau nusistovėjusios pramonės šakos jau gamina paklausų produktą ir jį pelningai parduoda. Tikrai nemanau, kad jie sėdi „ant laurų“, tačiau jų motyvacija inovuoti yra reliatyviai mažesnė. Tuo tapu startuoliai, kurie gimsta su naujomis idėjomis, yra 100 % motyvuoti jas įgyvendinti ir konkuruoti. Jiems reikia naujoviškumo, inovacijų, nes kitaip jie žlugs.
Štai šiam verslui, kaip niekam kitam, reikia padėti. Juk žinoma, kad pradedančiam verslui visada trūksta pinigų ir jie neturi galimybių įsigyti brangios įrangos. APC čia tikrai būtų nepamainomi. Štai čia labiausiai ir užsimegztų kontaktai tarp verslo ir mokslininkų, nes būtent čia motyvacija yra abipusė.
Kalbama apie lietuvių (apskritai, europiečių) ir amerikiečių mentaliteto skirtumus, kurie lemia tai, kad Lietuvoje inovacijomis, naujosiomis technologijomis grįstos įmonės dar tik pradeda atsirasti. Jūs – lietuvis dirbantis Silicio slėnio Stanfordo universitete, ar patiriate šiuos skirtumus asmeniškai?
Mentalitetas yra sąvoka, kuri neturi amerikietiškų arba lietuviškų šaknų. Galima rasti žmonių, gyvenančių, sakykime, JAV Alabamos valstijoje ir kur nors Lietuvoje, tačiau mąstančių panašiai. Yra daug tokių, kuriems „status quo“ yra optimali būsena. Atrodo Vydūnas yra pasakęs, kad provincija yra žmogaus dvasios būsena, o ne geografinė sąvoka.
Stanfordo Universitete, lygiai taip pat, kaip ir KTU galima rasti žmonių, ypač jaunimo tarpe, imlių naujoms technologijoms ir inovacijoms. Jie nebijo iššūkių, nes jiems dar nėra ko prarasti. Juk tiek JAV, tiek Lietuvoje startuoliai yra dažniausiai kuriami jaunimo. Aišku, Silicio slėnyje, terpė tam „startuoliškam mentalitetui“ šiuo metu yra kur kas geresnė, nes geri pavyzdžiai įkvepia ir padrąsina. Taip pat labai svarbu finansavimas. Silicio slėnyje yra puikiai išvystyta finansinė pagalba startuoliams. Yra daugybė rizikos kapitalo įmonių, kurios ieško naujų idėjų ir jų įgyvendintojų. Dabar ypač darosi populiarus vadinamasis minios investavimas (angl. „crowdfunding“). Tai – naujai taikoma praktika finansuoti naują projektą ar verslą, internetu susirenkant finansavimą iš daugelio žmonių. Panašių galimybių atsiranda ir Lietuvoje, manau jų tik daugės.
