Eldoradas, Atlantida, dingęs Z miestas – legendos apie šias vietas nuo seno vilioja tyrinėtojus į atokiausius Žemės kampelius. Dažniausiai iš tokių kelionių jie grįžta tuščiomis rankomis, tačiau kartais beieškant legendos atrandama kai kas tikra. Taip nutiko ir tyrėjų komandai, žvalgiusiai Hondūro džiungles, kurios vos nepareikalavo keleto jų gyvybių. Kaip jiems pavyko atrasti senovinio miesto griuvėsius ir, ar tai yra legendinis Baltasis miestas, skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ spalio mėnesio numeryje.
.jpg)
Žurnalo „National Geographic Lietuva“ spalio mėnesio viršelis skirtas straipsniui „Jūrų vilkai“ iliustruoti. Šis vilkas metė ėdęs silkių ikrus ir nusprendė patyrinėti pusiau panirusį objektą – fotografo kamerą.
Nacionalinės geografijos draugijos stipendininkas archeologas Krisas Fišeris (Chris Fisher) netikėjo nuo seno sklandžiusia legenda, jog Moskitijos regione, kuriame yra jį sudominęs nedidelis slėnis, slepiasi neapsakomai turtingas Baltasis miestas – legendinis metropolis, pastatytas iš balto akmens, dar vadinamas Dingusiuoju dievo-beždžionės miestu. Tačiau jis turėjo pagrindo manyti, kad slėnyje, kurį jis su komanda pavadino T1, yra tikro dingusio miesto, apleisto prieš mažiausiai 500 metų, griuvėsiai.
Nors Moskitijos regionas šliejasi prie majų žemių, kurios yra vienos geriausiai ištyrinėtų, jis yra vienas paslaptingiausių. Baltajam miestui surasti buvo surengta keletas ekspedicijų, tačiau jų rezultatai buvo migloti. Archeologijai Moskitijoje trukdė ne tik sunkios sąlygos (regionas yra didžiausiuose Centrinės Amerikos atogrąžų miškuose), bet ir įsitikinimas, kad čia plytinčių miškų dirvožemis pernelyg nederlingas, kad pramaitintų ir leistų išsivystyti sudėtingai hierarchinei visuomenei.
Laimei, Baltojo miesto legenda susižavėjo dokumentinių filmų režisierius Stivas Elkinsas (Steve Elkins). Pasiryžęs šį miestą surasti, jis su pagalbininkais ištyrinėjo daugybę dokumentų ir kitos medžiagos, kol sužinojo apie lidaro technologiją, padėjusią sudaryti Belize esančio majų miesto Karakolio žemėlapį.
.jpg)
Archeologas O. N. Kruzas atidžiai valo miško paklotę nuo akmens netrukus po to, kai tyrinėtojai pasiekė Moskitijos griuvėsius. Paaiškėjo, kad aikštę supa maždaug 50 tokių plokščių akmenų.
„Tai atliekama iš viršaus „apšaudant“ drėgnąjį atogrąžų mišką tūkstančiais infraraudonųjų lazerio spindulių impulsais ir tiksliai užfiksuojant kiekvieno atspindžio tašką. Iš gauto trimačio „taškų debesies“ programine įranga pašalinus taškus, kur šviesa atsispindi nuo medžių ir atžalyno, lieka vaizdas, kurį sudaro tik žemės ir archeologinių darinių paviršių pasiekusių impulsų atspindžiai“, – lidaro technologijos principas aiškinamas žurnale „National Geographic Lietuva“.
Pirminiai rezultatai buvo stulbinantys. T1 slėnyje griuvėsiai driekėsi kelis kilometrus. Šalia esančiame T3 slėnyje radavietė yra dvigubai didesnė. Stambesni pastatai atpažįstami nesunkiai, tačiau norint atlikti detalesnį tyrimą, buvo būtina aplankyti vietovę. Bet kuriuo atveju tai – didžiausios iki šiol Moskitijoje atrastos gyvenvietės.
„Centrinė T3 dalis siekė beveik 4 kv. km ir plotu kone prilygo centrinei į vakarus esančio majų miesto Kopano daliai. T1 centras buvo mažesnis, bet labiau sutelktas ir, regis, susidėjo iš dešimties didelių aikščių, keliasdešimties susijusių pylimų, kelių, dirbamųjų laukų terasų, drėkinimo kanalų, vandens talpyklos ir galbūt piramidės“, – K. Fišerio pamatytą vaizdą lidaro nuotraukose aprašo „National Geographic Lietuva“.
.jpg)
Griuvėsiuose archeologai aptiko akmeninių radinių lobį. Gali būti, kad šie daiktai palikti kaip auka. Tarp jų buvo ąsočių, išpuoštų grifų ir gyvačių atvaizdais.
Komandai, prasibrovus pro neįžengiamas ir mirtinų pavojų kupinas džiungles, griuvėsiuose pavyko rasti neįtikėtiną akmeninių radinių lobį. Gali būti, kad rasti daiktai buvo palikti kaip auka. Tarp jų buvo ąsočių, išpuoštų grifų ir gyvačių atvaizdais, skulptūrų, statulėlių, akmeninių krėslų ir kt. Visi radiniai nepriekaištingos būklės, tad tikėtina, kad išliko nepaliesti nuo tada, kai prieš kelis šimtus metų buvo palikti likimo valiai. Nors panašių daiktų buvo aptikta ir kitose Moskitijos vietose, daugelis jų buvo pavieniai ir negali lygintis su K. Fišerio ir jo komandos surastu lobiu.
Surastas lobis – neįkainojamas, tačiau jo paieškos galėjo kainuoti gyvybių. Didžiausius sunkumus ekspedicijos nariams teko patirti dėl mažų dalykų – moskitų. Jie gali pernešti parazitinę ir galbūt mirtiną audinių irimą sukeliančią ligą leišmaniozę. Ja užsikrėtė mažiausiai 8 grupės nariai, tarp jų ir K. Fišeris. Padėtis buvo tokia sunki, kad keli iš jų vis dar gydomi ligoninėse.
