Prie „Kauno maratono“ šiemet prisijungiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis tikina, kad bėgimas jam yra tarsi meditacijos forma ir galimybė ramiai ilsėtis bei stebėti aplinką. Ne viename bėgimo renginyje sudalyvavęs žurnalistas tikina, kad į šiuos renginius smagu atvykti vien dėl juose dalyvaujančių žmonių – pozityvių, linksmų ir siekiančių kurti, o ne griauti.
Kodėl pradėjote bėgioti?
Prieš kažkur šešis metus per radiją išgirdau kvietimą dalyvauti bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ ir nusprendžiau sudalyvauti. Prieš tai visiškai nesiruošiau ir nebėgiojau nuo mokyklos laikų. Tinkamų batų ir tų neturėjau. Bet atstumą nuo Antakalnio kapinių iki Vilniaus televizijos bokšto įveikti sugebėjau, kad ir sunku buvo. Bėgant į kalną bandžiau prisiminti visus sausio 13 dieną žuvusius mūsų laisvės gynėjus ir vardan jų bėgti į kalną ir nepasiduoti. Toks savęs motyvavimas padėjo ir trasą įveikiau. Nors dėl blogos avalynės atsitrankiau koją ir paskui kurį laiką šlubavau, bet tai buvo pradžia mano bėgiojimo. Man patiko bėgti.
Kokia ilgiausia Jūsų nubėgta distancija šiai dienai?
Prieš kažkur tris metus sugebėjau nubėgti pusę maratono. Pamenu, kad nekėliau sau didelių tikslų ir labai ypatingai jam nesiruošiau. Prieš varžybas kiek daugiau pabėgiojau ir tiek. Norėjau tik distanciją nubėgti greičiau nei per dvi valandas. Man pavyko. Distanciją nubėgau tik stabtelėdamas atsigerti prie vandens punktų. Nors iššūkis buvo rimtas, bet įveikti tuos 21 kilometrą nebuvo taip sunku, kaip tikėjausi.
Daugiau nebandėte gerinti laiko ar didinti atstumo?
Nesu visiškai atsidavęs bėgikas siekiantis tikslų nubėgti kuo daugiau ir greičiau. Man bėgimas visų pirma yra malonumas, galimybė atsipalaiduoti ir pailsėti. Kadangi gyvenu senamiestyje, man patinka galimybė ryte išbėgti į miestą, kai jis dar tik bunda. Labai smagu bėgti sutvarkytu Bernardinų sodu, Neries krantine ir pro Arsenalą. Turiu tokį savo mėgstamą 4-5 kilometrų ratą Vilniuje. Bėgu tada, kai tam yra tinkama nuotaika. Taip pat aktyviai žaidžiu tenisą bei užsiimu kitu sportu.
Mane bėgimas veikia tarsi meditacija. Bėgime yra daug pasikartojančių, tolygių judesių, kurie atliekami vienodu tempu, kaip ir gilus, tolygus kvėpavimas. Tai atpalaiduoja. Išsivalo ir mintys. Bėgdamas dažniausiai tiesiog stebiu aplinką, miesto gyvenimą. Kaip anekdote, „dainuoju ką matau“, taip aš bėgdamas „galvoju ką matau“. Stebiu, kaip pro šalį pravažiuoja tuščias autobusas, o už jo jau pilnas. Stebiu į darbą ar į mokyklą skubančius vilniečius, jų rytinę rutiną. Būni tiesiog stebėtojas miesto gyvenimo. O man patinka stebėti žmones.
O kokie yra bėgantys žmonės?
Bėgimo renginių publika nuteikia labai pozityviai. Kaip mėgstu sakyti, tai yra geroji Lietuvos versija. Čia susirenka pozityvūs, sveiki ir nuotaikingi žmonės. Tai taikoma ne tik bėgimui, bet ir kitoms sporto šakoms. Sportuojantys žmonės tiesiog save labiau prisižiūri, jaučia saiką gyvenime ir yra labiau pozityvūs nei nesportuojantys. Panašu, kad juose tiesiog mažiau pykčio. Jie mažiau nori griauti, o daugiau stengiasi kurti. Iš esmės tai yra kūrybiški žmonės ir bėgimo renginiai yra proga pabūti tarp tokių žmonių.
Ką patartumėte „Kauno maratono“ dalyviams?
Dvi dienas prieš startą nevalgykite cepelinų ar kito panašaus maisto. Geriau rinkitės salotų lėkštę. Ir į patį bėgimą žiūrėkite kaip į šventę. Ne tiek, kad sau kelti įvairius iššūkius, o tiesiog ateikite gerai praleisti laiką. Susipažinkite su dalyviais ir miestu.
„Kauno maratonas“ – jau birželio 12 dieną.
