Scenarijaus autorius ir režisierius Fran?ois Ozon.
Vaidina: Romola Garai, Lucy Russel, Michael Fassbender, Sam Neil, Charlotte Rampling, Jacgueline Tong, Janine Duvitski, Christopher Benjamin, Jemma Powell, Simon Woods, Alison Pargeter, Una Stubs, Rosanna Lavelle, Geofry Streatfield ir kt
Anglija, XX a. pradžia. Mažas provincijos miestelis nėra ta vieta, kurioje norėtųsi praleisti visą gyvenimą. O iki Londono ilgas kelias…Mažame kambarėlyje virš tėvų krautuvėlės Andžela svajoja apie sostinę, apie šlovę ir turtus, apie nežemišką meilę, kuri būtinai laukia jos ten, kur verda tikras gyvenimas. Mergina ne tik svajoja, ji rašo romanus, kuriuose visos herojės yra gražios, laimingos ir puikiai apsirengusios, o jų palankumo siekia turtingi ir labai seksualūs vyrai. Andželos svajonių niekas nesupranta, jos kūrybos niekas neįvertina – romanas „Ledi Irenia” sukelia klausytojų juoką, o autorė tampa miestelio pašaipų objektu. Bet Andžela ir toliau atkakliai rašo savo fantastiškas istorijas, kurioms peno duoda ir motina, pasakojanti dukrai apie jos paslaptingą kilmę bei jos gyslomis tekantį mėlyną kraują. Ir sėkmė ateina – vienas Londono leidėjas įžiūri merginos talentą, mėgina truputį pakoreguoti jos temas, bet Andžela atkakliai kuria savo istorijas apie gražų gyvenimą. Ir laimi – jos romanai užkariauja rinką, gerbėjai prašo autografų, o autorė tampa garsi ir turtinga. Nusiperka vilą, kurią pavadina „Rojumi”, įsimyli jauną dailininką Esme ir gyvena savo svajonėse, nekreipdama jokio dėmesio į realybę. Išgyvena kūrybos kančias, šlovę ir jos pasekmes taip intensyviai, kad sugeba nepastebėti Pirmojo pasaulinio karo, nekalbant jau apie tokias smulkmenas kaip mylimo žmogaus kančios. Savo nuosavoje visatoje – ji viena.
Filmas sukurtas pagal „moteriškų romanų” žanro pradininkės Elizabeth Taylor ( su Holivudo legenda neturi nieko bendra) romaną ir yra pirmasis F. Ozono filmas anglų kalba. Po premjeros Berlyno kino festivalyje kritikų tarpe kilo tokia triukšminga sumaištis – vieni kaltino režisierių meile kičo, popierinių gėlyčių ir masinės kultūros pasauliui, kiti mėgino įžiūrėti naują jo kūrybos kryptį ir talento vystymosi galimybes. Pats režisierius „Angelą” vadina ” projektu su spec. efektais” bei ” gydymo nuo visokių klaidų seansu”. Į klausimą, kas jį sudomino tame sename kaip pasaulis siužete, režisierius sakė, kad tai buvo galimybė apgauti žiūrovus ir priversti juos pamilti heroję, kuri romane buvo maža pikta lesbietė bei pabaisa, kurios neįmanoma mylėti. Bet kartu ir labai sudėtingas bei stiprus charakteris, kuriame jis atpažino kai kokius savo bruožus. Filme jis pakeitė herojės išvaizdą , bet paliko tas charakterio savybes, kurios leidžia pasakoti sudėtingą istoriją apie gyvenimą, paremtą iliuzijomis ir tų iliuzijų žlugimą. Andžela mėgina romanu paversti savo likimą, bet realybė pasirodo esanti stipresnė už fantaziją bei svajones. Filmo vizualinė išraiška paremta šeštojo dešimtmečio Holivudo melodramų spalvomis bei stiliumi, o režisierius teigia, kad ” tai nėra senos melodramos kopija. Šis žanras dabar nėra aktualus, aš skiriu savo filmus kitai žiūrovų kartai. Mano filmas – šiuolaikinis žvilgsnis į to meto melodramas, aš mėginu maišyti visus žanrus, nesirenku kokio nors vieno, bet žaidžiu ir eksperimentuoju. Vienintelis dalykas, pasiskolintas iš to laikotarpio – spalvų gama, tada vyravo pabrėžtinai ryškios, nenatūralios spalvos.. ir visi įvairiaspalviai Andželos kostiumai bei jos namų interjerai gali papasakoti jos likimą nuo pradžios iki pabaigos”.
