A. Mamontovas: „Albumai – mano gyvenimo dienoraštis“ (Interviu)

Dovilė Raustytė

Besikeičianti muzikos įrašų industrija privertė sunerimti kurį laiką sėkme besimėgavusius virtualiosios erdvės piratus. Mėgstamos grupės ar atlikėjo nekantriai lauktas albumas vis dažniau klausytojus pasiekia elektroniniu variantu, už kurį sumoki, kiek leidžia kišenė ir gerbėjo statusas, arba nemoki visai.

Lietuvos muzikantai taip pat metė iššūkį piratams, leisdami legaliai ir, žinoma, nemokamai atsisiųsti jų kūrybą. Andrius Mamontovas – vienas iš jų, tokiu būdu platinantis jau trečią muzikinį albumą. Kalbamės su atlikėju apie „Elektroninį Dievą“, kūrybos kainą, rudeninę depresiją, literatūrą ir kitus draugus.

Lapkričio viduryje buvo pristatytas naujas albumas „Elektroninis dievas“. Kokios žinutės tikėtis jo klausytojams po pilietišku sąmoningumu alsavusio „Geltona. Žalia. Raudona“?

Klausantis „Elektroninio Dievo“ gaunama ta žinutė, kuri žmoguje jau yra. Galima siųsti kokią nori žinutę, tačiau kiekvienas girdi savaip. Elementarus „Laužo šviesos“ pavyzdys. Tai daina apie vienatvę, bet daugybė žmonių man dėkoja už Lietuvos atgimimo dainą apie laisvę, kurią tuo metu taip norėta išsikovoti. Rašydamas šią dainą nieko panašaus omenyje neturėjau. Kiekvienas žmogus išgirsta tai, ką nori išgirsti, arba tai, kam yra pasiruošęs. Pagal tai, kaip ką suprantame, kartais galime apie save šį bei tą nuspręsti.

Aktyviai bendraujate su savo klausytojais svetainėse „Facebook“ ir „Myspace“. Jų nuomonė, komentarai daro kažkokią įtaką kuriamai muzikai?

Taip, tai leidžia gauti tiesioginį kontaktą su žmonėmis, kurie klauso tavo muzikos. Retas, kuris parašo, kad jam kas nors nepatiko. Aišku, buvo atsiliepimų, kad tikėtasi kažko kito. Stengiuosi nepasiduoti šiai įtakai. Jei prie jos prisirišiu, nebebus jokios kūrybos, o tiesiog bandymas pataikyti į tai, ko kažkas tikisi. Būtų gaila gaišti tam laiką.

^{Zambijoje (Nuotr. Audrės Kudabienės)}

LNK svetainėje, iš kurios galima nemokamai atsisiųsti jūsų albumą, rašoma, kad naujose dainose jums norėjosi paliesti kai kurias pagoniškas temas. Gal galite praplėsti šią mintį?

Mane pastaruoju metu domina ir traukia senoji lietuvių kultūra, senasis tikėjimas. Jį bandoma išstumti iš mūsų gyvenimo, bet jis niekur nedingsta, mes vis dar esame pagonys. Tai mūsų identiteto dalis. Žinoma, tas albumas tiesiogiai nekalba apie tai. Man visada įdomu paklausti žmonių, ką jie galvoja apie tai, kad mūsų tradicinis tikėjimas turi netradicinio tikėjimo statusą, o svetimas tikėjimas – tradicinio tikėjimo? Kodėl? Kodėl mes tiek metų kalbame, kas mes esame, kaip save pristatyti pasauliui, koks Lietuvos įvaizdis, bet visa tai prasideda nuo paties savęs identifikavimo? Visi atsakymai į tokio pobūdžio klausimus yra mūsų senojoje kultūroje, mūsų senose ikikrikščioniškose liaudies dainose, sutartinėse. Tai sakau balsu, gal klausant dainų persiskaito kažkas kitas… Su tokiom nuotaikom įrašiau „Elektroninį Dievą“. Jau kurį laiką mano interesų laukas yra ties šia tema.

Kodėl paskutinius savo tris albumus leidote atsisiųsti nemokamai? Tai nauja mada ar bręstanti muzikos įrašų revoliucija?

Be abejonės kompiuteriai ir internetas pakeitė mūsų gyvenimą ir padarė labai stiprią įtaką įrašų verslui. Lankydamasis Čikagoje ar Niujorke buvau įpratęs užsukti į mėgstamas įrašų parduotuves įsigyti kompaktinių diskų, tačiau vietoj jų dabar parduodami drabužiai ar kažkas kita. Pirmaujančiose šalyse įrašų pardavimas fiziniu pavidalu gerokai sumažėjęs, pas mus, žinoma, tai vyksta lėčiau. Internetas ne tik leidžia žmonėms atsisiųsti muziką, bet ir piratauti. Žmonės siunčiasi naujas dainas nemokamai, o piratai už didelį lankytojų skaičių gauna milžiniškas pajamas iš reklamos. Tai elementari vagystė, tačiau su tuo kovoti labai sunku. Daug kas nesuvokia, kad sukurti dainą, parašyti knygą – toks pat sunkus darbas kaip pastatyti namą ar surinkti automobilio variklį. Muzika yra oro virpesiai, tad daug kam atrodo natūralu juos tiesiog pasiimti, nepaisant, kad juos kuriant buvo įdėta daug darbo, laiko. Įrašęs albumą „Geltona. Žalia. Raudona“ sudariau sandėrį su kompanija UAB „Omnitel“, kuri nupirko iš manęs tiražą ir išdalijo jį nemokamai. Šitas modelis, manau, muzikantams geriausias – rėmėjas gauna reklamą ir tuo pačiu pamalonina savo klientus ir atlikėjo klausytojus, o tu gauni, jei ne honorarą, tai bent jau išlaidų padengimą. Žinoma, džiugina faktas, kad „iTunes“ parduotuvėje žmonės perka „Elektroninį Dievą“, nors jį galima atsisiųsti nemokamai.

Gatvės muzikos diena Minske

O ką daryti jauniems atlikėjams, kurių vardas nėra gerai žinomas?

Jaunoms grupėms reikia rizikuoti. Su „Foje“ įrašę „Laužo šviesą“, jos įrašą davėme visiems norintiems persirašyti. Jis plito iš magnetofono į magnetofoną, iš kasetės į kasetę, kol tapo žinomu kūriniu visoje Lietuvoje. Internetu, žinoma, tai būtų pavykę padaryti greičiau. Jaunos grupės, bandančios parduoti savo įrašus, yra pasmerktos. Na, nebent sukuria super super dainą, kuri visiems patinka, tačiau, bet kuriuo atveju, turi investuoti leisdamas išgirsti save, leisdamas žmonėms su tavimi susipažinti.

Dabar jūsų albumą atsisiuntė virš 60 tūkst. žmonių. Kaip manote, kokie būtų pardavimų skaičiai?

Viskas pasisuko kitaip nei aš planavau. Galvojau, įrašysiu „Elektroninį Dievą“, įkelsiu jį į internetą ir nusiųsiu nuorodą visiems pažįstamiems. Tačiau iš draudimo bendrovės „draudimas.lt“ sulaukiau pasiūlymo patalpinti jį LNK puslapyje. Rezultatas nuostabus, tokio tikrai nesitikėjau, tačiau tas skaičius byloja, kiek būdavo atsisiunčiama iš piratinių puslapių. Tai ir džiugina, ir liūdina, nes supranti, kad daug metų kažkas buvo apgaudinėjamas. Manau, kompaktinių diskų dabar būtų parduota apie 3 tūkst. vienetų. Beje, labai jaučiasi, kad prisidėjo televizija, nes pavasarį įrašytą ir niekur nereklamuotą albumą „Visi langai žiūri į dangų“ atsisiuntė virš 5 tūkst. žmonių.

Kas jus įkvepia kurti, turite kažkokias egzistuojančias ar neegzistuojančias mūzas?

Būna, kad viena frazė tampa tema visai dainai. Pavyzdžiui, kažkada turėjau bendrakursį, kurio kas penktas sakinys buvo „Nebijok, viskas bus gerai“. Taip gimė daina „Aš tikiu, kad viskas bus gerai“. Manęs tikrai neaplanko plunksnomis apsikaišiusi moteris, giedanti dangišku balsu (juokiasi), kaip žmonės dažnai įsivaizduoja menininkų mūzas.

Ar yra žmogus, kuriam pirmiausia leidžiate perklausyti dainas, kurio nuomonė jums svarbi?

Tai mano žmona. Pradiniame etape man jos nuomonė svarbiausia, o paskui jau kaip Dievas duos. Žinau, kad man ji niekada nepataikaus. Labai svarbu save patikrinti. Aišku, paskui yra mano grupės nariai. Paskutinį albumą jie puikiai priėmė – susirinkome į pirmą jo repeticiją paklausyti dainų ištraukėlių, tačiau nesustodami perklausėm visą albumą ir niekas neprašė prasukti. Tai buvo labai geras ženklas. 

Skaičiau, kad koncertuodamas, vykdamas gastrolių su „Hamleto“ trupe ar atostogaudamas su šeima per metus aplankote apie 10 šalių. Nekyla noras emigruoti iš Lietuvos?

Daug keliaujant nebėra prasmės emigruoti. Vilnius mano pats mėgstamiausias miestas. Grįžimas į jį kaskart malonus. Nelabai įsivaizduoju savęs kitur, čia esu savo vietoje, savo aplinkoje. Nebent senatvę ir mirtį norėčiau pasitikti Honkonge.

Kelionės yra labai svarbu ir tai daryti reikia pradėti kuo anksčiau. Pats keliauju nuo vaikystės. Mano tėvas mane su broliu ir mama vis kažkur nusiveždavo; su savo vaikais taip pat stengiuosi pakeliauti bent kartą per metus. Tai ateityje būna labai naudinga. Kartais žmonės pasirenka blogai, nes nežino, kiek iš tikro yra pasirinkimų pasaulyje.

Ką veikiate, kuomet neįrašinėjate, nerepetuojate, nekoncertuojate?

Žiūriu filmus. Knygas dažniausiai skaitau keliaudamas, nes namie man sunkiau prisiversti. Grožinės literatūros beveik nebeskaitau, tačiau mielai dar kartą perskaityčiau M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. J. Ivanauskaitės „Drugelių tvirtovė“ ir „Placebas“, ko gero, buvo mano paskutiniai skaityti romanai. Dabar daugiausia skaitau knygas apie religiją.

Susidūriau su sunkumais bandydama gauti 1993 m. išleistą atsiminimų apie grupę „Foje“ knygą – „Aš atsisuksiu atgal“. Įvairiuose forumuose sutikau taip pat jos ieškančių žmonių. Gal atėjo laikas ją perleisti?

Kai tapo madinga leisti „įžymybių“ autobiografijas, man ne viena leidykla taip pat siūlė tai padaryti. Tačiau mano gyvenimas dar nesibaigė. Albumai – mano gyvenimo dienoraštis. Autobiografija turėtų būti išbaigta istorija. Grupės „Foje“ istorija būtent ir yra tokia. Turiu minčių surinkti su grupe susijusią medžiagą, nuotraukas, bet nemanau, kad reikėtų perleisti knygą „Aš atsisuksiu atgal“. Jos tiražas buvo 10 tūkst. 9 tūkst. parduoti, o 1 tūkst. gulėjo sandėlyje Vilniaus Vingio parke, kuriame ir sudegė per ten kilusį gaisrą. Tai kolekcinė knyga, tad normalu, kad jos daug kas ieško.

Albumą įrašinėjote visą vasarą. Gal baigus darbus aplankė rudeninė depresija? Kaip su ja kovojate? 

Rudeninė depresija yra visada. Nors nedrįsčiau to vadinti „depresija“. Tai tiesiog kitokių nuotaikų metas. Mes priklausomi nuo gamtos ritmo, nors gyvename mieste. Esame jo dalis, norime to ar ne. Rudenį viskas eina miegoti, kažkas miršta tam, kad pavasarį prisikeltų. Juk seniau, nurinkus derlių, būdavo tuštuma, kurią iki pavasario reikėdavo pragyventi. Natūralu, kad tai susiję su filosofinėmis mintimis. Albumą irgi norėjau įrašyti rudeninį. Jis mano rudeninis derlius, kurį pavasarį sėjau, o vasarą auginau.

Šis straipsnis publikuotas gruodžio mėnesio Laikas.lt žurnale, kurį galite rasti daugumoje kavinių arba čia. Kiti numerio straipsniai:

Nauja vartojimo forma – mainai
Micius: „Pasidalinęs žmogus neturi mažiau“ (Interviu)
365 dienos kuriant savo spintos turinį
Atsisiųsti ar pirkti?