Dar visai neseniai Marsas daug kam atrodė kaip šalta, sausa ir nuo pat pradžių negyvybinga planeta. Tačiau „Perseverance“ surinkti duomenys piešia vis kitokį paveikslą – tokį, kuriame Raudonoji planeta turėjo ežerus, pakrantes ir, galbūt, ilgalaikį vandens ciklą.
Jezero krateris, kurį marsaeigis tyrinėja jau kelerius metus, tampa vis svarbesniu įrodymų šaltiniu. Naujausi Londono imperatoriškojo koledžo vadovaujamos komandos rezultatai rodo, kad čia aptikti sluoksniuoti smiltainiai su apvalintais grūdeliais. Tokia struktūra Žemėje formuojasi bangoms nuolat plaunant krantą – grūdeliai ilgainiui tampa glotnūs, nusėda pakrantėse ir sudaro paplūdimiams būdingus sluoksnius.
Mokslininkų teigimu, tai reiškia, kad prieš maždaug 3,5 milijardo metų kraterio viduje tyvuliavo didelis ežeras. Bangos ne tik skalavo pakrantę, bet ir ardė senesnę magminę uolieną, ją perdirbo ir pavertė smėlio sankaupomis. „Mes stebime senovinę pakrantę“, – teigė tyrėjas Alexas Jonesas, pabrėždamas, kad vanduo čia veikė pakankamai ilgai, jog susiformuotų tokia geologinė struktūra.

Dar daugiau užuominų slypi vadinamajame Margin sektoriuje, kuriame „Perseverance“ dirbo 2023–2024 m. Čia aptiktos karbonatinės uolienos – mineralai, kurie susidaro iš vandens. Iš pradžių ši teritorija buvo sudaryta iš magminės uolienos, greičiausiai susiformavusios iš lavos. Vėliau ją pakeitė požeminis vanduo, prisotintas anglies dioksido. Dėl šio proceso kristalai transformavosi į geležies ir magnio karbonatus.
Tokio tipo hidroterminės sistemos Žemėje neretai tampa mikroorganizmų buveinėmis. Profesorius Sanjeevas Gupta pažymi, kad analogiškos sąlygos galėjo egzistuoti ir Marse. Tai dar nereiškia, kad gyvybė tikrai buvo, tačiau rodo, jog aplinka tam buvo palanki.
Papildomą argumentą pateikė ir Purdue universiteto mokslininkai. 2025 m. pabaigoje paskelbtame tyrime nustatyta, kad Jezero krateryje yra kaolinito – molio mineralo, kuris Žemėje formuojasi tik ilgą laiką veikiant intensyviems krituliams šiltame klimate. Tai leidžia spėti, kad Marsas galėjo turėti ne tik ežerą, bet ir aktyvų vandens ciklą su lietumi.
Skaičiuojama, kad senovinis Jezero ežeras galėjo būti maždaug dvigubai didesnis už Tahoe ežerą. „Perseverance“ jau surinko mėginius iš kelių skirtingų vietų – tiek iš karbonatinių uolienų, tiek iš molio sluoksnių. Šie mėginiai galėtų atskleisti dar daugiau, jei būtų pargabenti į Žemę.
Vis dėlto Marso mėginių grąžinimo programos ateitis lieka neapibrėžta – 2026 m. sausį JAV Kongresas nutraukė jos finansavimą. Nepaisant to, Jezero krateris ir toliau laikomas viena perspektyviausių vietų ieškoti atsakymo į esminį klausimą: ar Marsas kada nors buvo gyvas pasaulis, o ne tik dulkėta planeta be vandens ir gyvybės pėdsakų?

