Marso praeitis pribloškė mokslininkus: paslaptingi kanjonai slepia senovinius vandenyno krantus

Marsas tiesiog plūsta įrodymais, kad kadaise ši raudonoji planeta buvo stulbinamai mėlyna – su žvilgančiais ežerais, vingiuotomis upėmis ir milžiniškais vandenynais. Dabar mokslininkai apskaičiavo savotišką „jūros lygį“ šlapiuoju, vandeniu turtingiausiu žinomu Marso istorijos laikotarpiu.

Analizuodami trijų palydovų duomenis, Italijos ir Šveicarijos mokslininkai susitelkė ties kanjonu, vadinamu Koprato šasma (Coprates Chasma), kuris yra dalis Vali Marinero (Valles Marineris) – didžiausios kanjonų sistemos visoje Saulės sistemoje.

Palydovinės nuotraukos šioje srityje atskleidė vėduoklės formos nuogulas, labai primenančias upių deltas, susidarančias Žemėje, kai tekančio vandens upė įteka į stovintį vandens telkinį, pavyzdžiui, jūrą ar vandenyną.

„Deltos susidaro ten, kur upės įteka į vandenynus – tai žinome iš daugybės pavyzdžių Žemėje“, – aiškina geomorfologas Fritzas Schluneggeris iš Berno universiteto Šveicarijoje. „Struktūros, kurias pavyko identifikuoti nuotraukose, akivaizdžiai yra upės žiotys, atsiveriančios į vandenyną.“

Visos į deltą panašios struktūros buvo aptiktos 3 650–3 750 metrų gylyje žemiau Marso paviršiaus etalinio (nuorodinio) lygio. Tai maždaug 1 000 metrų aukščiau už giliausią Vali Marinero tašką ir atitiktų jūrą, dydžiu prilygstančią mūsų Arkties vandenynui.

„Mums pavyko pateikti įrodymų apie giliausią ir didžiausią buvusį vandenyną Marse, kokį iki šiol esame nustatę – vandenyną, kuris driekėsi per visą šiaurinį planetos pusrutulį“, – sako geologas Ignatius Argadestya iš Berno universiteto.

Tyrėjų skaičiavimu, šios nuogulos susikaupė maždaug prieš 3 milijardus metų. Tai, jų teigimu, buvo laikotarpis, kai Marso paviršiuje buvo daugiausia skysto vandens. Įdomu tai, kad šis laikotarpis yra keliais šimtais milijonų metų vėlesnis nei ankstesni vertinimai, kada Marse galėjo egzistuoti didelis vandenynas.

Nors dar neaišku, ar visas šis vanduo išgaravo ir pabėgo į kosmosą, ar nuslūgo į požeminius sluoksnius, vis daugėja įrodymų, jog šiandien sausas ir dulkėtas Marsas kadaise buvo žalias (tiksliau – mėlynas) ir potencialiai tinkamas gyvybei. Kadangi Žemėje gyvybė atsirado palyginti greitai, egzistuoja tikimybė, kad ir Marsas kurį laiką buvo namai ankstyvoms, paprastoms gyvybės formoms.

Mokslininkai teigia, kad naujai identifikuotos senovinės pakrantės gali būti vienos perspektyviausių vietų ieškoti pėdsakų galimai egzistavusios nežemiškos gyvybės – tiek cheminių žymių, tiek senovinių organinių junginių.