Įsitikinimas, kad vyrų organizmas hormonų požiūriu veikia tarsi laikrodis – stabiliai ir be didesnių svyravimų – neatitinka realybės. Nors vyrai neturi menstruacinio ciklo ir su juo susijusių biologinių procesų, jų hormoninė sistema taip pat kinta, o šie pokyčiai gali turėti apčiuopiamą įtaką savijautai.
Testosteronas, pagrindinis vyriškas lytinis hormonas, nėra pastovus dydis. Jo koncentracija organizme keičiasi ne tik paros metu – rytais paprastai būna aukštesnė, vakarais sumažėja – bet ir priklausomai nuo sezono ar amžiaus. Fiksuota, kad didesnės reikšmės dažniau pasitaiko rudenį, o pavasarį lygis linkęs kristi. Be to, po trisdešimties metų testosterono gamyba palaipsniui silpnėja, o vidutiniame amžiuje kai kuriems vyrams pasireiškia andropauzės požymiai.
Kai hormonų kiekis mažėja, gali atsirasti nuotaikų svyravimai, dirglumas, energijos stoka, sumažėjęs lytinis potraukis ar vadinamasis „smegenų rūkas“. Šie simptomai kai kurių specialistų lyginami su priešmenstruaciniu sindromu, nors jie neturi aiškaus cikliškumo ir nėra susiję su reprodukcine sistema. Psichoterapeutas Jedas Diamondas tokią būseną apibūdino terminu „Sudirgusio vyro sindromas“ (IMS), siekdamas atkreipti dėmesį į emocinius pokyčius, lydinčius testosterono svyravimus.
Šios idėjos ištakos siekia ir gyvūnų elgsenos tyrimus. 2002 m. mokslininkas Geraldas Lincolnas aprašė sezoninius hormonų pokyčius tarp Soay veislės avinų: poravimosi metu jų testosterono lygis pakyla, o vėliau staigiai sumažėja, kartu keisdamas elgesį – gyvūnai tampa neramūs, uždaresni, mažiau prognozuojami. Panašūs modeliai pastebėti ir tarp kitų rūšių, pavyzdžiui, elnių ar dramblių.
Vis dėlto „Sudirgusio vyro sindromas“ nėra oficiali medicininė diagnozė. Todėl kalbant apie pagalbą pirmiausia rekomenduojama įvertinti gyvenimo būdą. Subalansuota mityba, reguliarus judėjimas, pakankamas miegas ir streso valdymas gali padėti sušvelninti nemalonius pojūčius. Jei emociniai ar fiziniai simptomai tampa ryškūs ir trukdo kasdieniam funkcionavimui, vertėtų kreiptis į gydytoją – endokrinologą ar psichikos sveikatos specialistą, kad būtų įvertinta, ar hormonų pokyčiai nėra susiję su kitais sveikatos sutrikimais.
