Astilbė sužydi ten, kur kiti augalai skursta: patarimai, kaip auginti ir išnaudoti jos grožį

Daugumai sodo gėlių reikia saulės, tačiau Astilbė geriausiai jaučiasi ten, kur kiti augalai skursta. Tai elegantiška daugiametė gėlė su puriomis žiedynų šluotelėmis ir dekoratyviais lapais, puikiai tinkanti pavėsingoms vietoms po medžiais ar drėgnesniems tvenkinio pakraščiams. Suteikus pakankamai drėgmės, ji atsilygina įspūdinga spalvų gama – nuo skaisčiai baltos iki sodrios rusvai raudonos.

Astilbė (Astilbe) priklauso uolaskėlinių šeimai. Jos lapai būna dukart ar net triskart suskaldyti, plunksniški, o žydi ilgomis šluotelėmis, dažniausiai vasarą. Pasirinkus kelias skirtingas veisles, galima pasiekti, kad žydėjimas tęstųsi be didelių pertraukų nuo birželio vidurio iki rugsėjo. Priklausomai nuo rūšies, augalo aukštis svyruoja nuo 15 iki 120 cm.

Šis augalas kilęs iš Azijos ir į Europą pateko XVIII amžiuje, kai jį pargabeno jūrininkai. Pirmosios auginamos Astilbės buvo žemesnės ir turėjo smulkesnius baltus žiedynus. Dauguma šiandien auginamų veislių yra hibridai, o dėl patrauklios šiuolaikinės formos ir pavadinimo Astilbe x arendsii dėkojama vokiečių selekcininkui Georgui Arendsui, išvedusiam iki metro aukščio veisles su tankiomis, puošniomis žiedynų šluotelėmis.

Miniatiūrinės rūšys: Astilbe crispa užauga tik 15–20 cm. Populiari veislė ‘Perkeo’ išsiskiria garbanotais lapais ir tamsiai rožiniais žiedynais, žydi liepą.

Žemesnės rūšys (40–60 cm): prie jų priskiriamos ankstyviausiai pražystanti balta ‘Deutschland’, tamsiai rožinė ‘Bremen’, rožinė ‘Cattleya’ ir švelni ‘Europa’.

Aukščiausios rūšys: pavyzdžiui, iš Japonijos kilusi Astilbe thunbergii, užauganti daugiau nei 1 metro aukščio.

Atsparesnės sąlygoms: Astilbe chinensis – vienintelė rūšis, kuri iš dalies pakelia ir sausesnes sąlygas. Ji užauga iki 30 cm, turi svyrančius lapus ir žydi violetiškai rožiniais žiedais nuo birželio iki rugsėjo.

Astilbę galima sodinti tiek rudenį, tiek pavasarį – pavieniui arba grupėmis. Geriausiai ji augs pusiau pavėsyje ar šešėlyje, po aukštesniais krūmais, medžiais arba šalia vandens telkinio. Auginti saulėtoje vietoje taip pat įmanoma, tačiau tik tuo atveju, jei dirva bus nuolat drėgna (bet ne užmirkusi). Žemė turi būti humusinga, o šarminės dirvos astilbei netinka.

Sodinant rudenį, pirmai žiemai augalą verta lengvai uždengti lapais.

Bėgant metams šaknys gali iškilti į paviršių – tuomet jas reikėtų apipilti žeme, kad neišdžiūtų.

Karštomis vasaros dienomis naudinga augalą apipurkšti vandeniu (aprasoti) ir reguliariai tręšti.

Žiemą, jei ji sausa ir be sniego, astilbę kartais reikia palaistyti, tačiau tai darykite tik tomis dienomis, kai nėra šalčio.

Astilbę trumpą laiką galima auginti ir vazone ar lovelyje. Tam reikia šviesios vietos be tiesioginės saulės ir ne žemesnės kaip 10 °C temperatūros. Po žydėjimo augalą verta kelioms dienoms perkelti į vėsesnę, gerai vėdinamą patalpą, o vėliau pasodinti į atvirą gruntą pavėsyje.

Dauginama pavasarį arba rudenį, dalijant senesnius kerus. Jei kero vidurys pradeda plikti, metas augalą iškasti, aštriu peiliu padalyti ir persodinti į naują, maistingą dirvą.

Astilbė puikiai tinka skynimui. Aukštoje vazoje ji atrodo įspūdingai, tačiau nukirptus stiebus būtina iškart pamerkti į vandenį – kitaip jie greitai vysta.