Braškės jau pradėjo formuoti uogas: dabar joms ypač svarbus tinkamas kalio ir kalcio balansas

Braškėms baigiant žydėti ir pradedant megzti uogas, prasideda vienas svarbiausių sezono etapų. Šiuo metu augalai ypač jautrūs drėgmės ir mitybos disbalansui, nes jų šaknynas negilus, o maisto medžiagų poreikis staiga išauga. Tinkamai parinktos trąšos ir laistymas gali padėti išauginti stambesnes, saldesnes ir tvirtesnes uogas.

Vaisių formavimosi metu braškėms itin svarbus kalis, nes jis siejamas su cukrų kaupimu, uogų dydžiu ir bendru derliaus kokybės stabilumu. Agronomai pabrėžia, kad kalio trūkumas dažnai pasireiškia silpnesniu uogų mezgimu, menkesniu skoniu ir mažesniu atsparumu stresui, ypač per karščius ar staigius drėgmės svyravimus.

Praktikoje dažnai rekomenduojamos kalio trąšos be chloro, nes braškės chlorui jautresnės nei dalis kitų daržo augalų. Jei renkatės kompleksines trąšas, verta atkreipti dėmesį, kad jose būtų ir fosforo šaknų darbui, ir saikingai azoto, nes per didelis azoto kiekis vaisių laikotarpiu gali skatinti lapijos augimą uogų kokybės sąskaita.

Kalcis – tvirtesnėms uogoms

Kita dažnai nuvertinama, bet vaisių laikotarpiu itin reikšminga maisto medžiaga yra kalcis. Jis prisideda prie uogų tvirtumo ir lėtesnio minkštėjimo, o kartu gali mažinti puvinių riziką, nes tvirtesni audiniai atsparesni pažeidimams. Tai aktualu ne tik sandėliavimui, bet ir pačiam skynimui, kai uogos lengvai susispaudžia.

Kalcį braškėms galima tiekti per dirvą, tačiau dažnai akcentuojamas purškimas per lapus, nes kalcis augale juda lėčiau. Sodininkai, siekiantys stabilaus rezultato, paprastai pradeda kalcio papildymą dar žydėjimo metu ir tęsia iki skynimo pabaigos, laikydamiesi konkretaus produkto rekomenduojamų normų.

Laistymas: drėgmė be užmirkimo

Net ir geriausios trąšos nepadės, jei dirva nuolat tai perdžiūsta, tai permirksta. Braškėms reikia tolygiai drėgnos, bet ne šlapios dirvos, nes užmirkimas skatina grybelinių ligų plitimą, o sausra mažina uogų dydį ir gali lemti prastesnį mezgimą. Dėl negilaus šaknyno braškės greičiau pajunta vandens stygių.

Laistant svarbu vandenį nukreipti prie augalo pagrindo ir stengtis nešlapinti lapų bei žiedynų, nes drėgni antžeminiai audiniai sudaro palankias sąlygas patogenams. Dažniausiai patariama laistyti anksti ryte arba vakare, kai kaitra sumažėja, kad drėgmė dirvoje pasiskirstytų tolygiau, o augalai nepatirtų šiluminio streso.

Norint sumažinti puvimo riziką, praktikoje padeda ir paprasti sprendimai: mulčiavimas šiaudais ar kita švaria organine medžiaga, kad uogos mažiau liestųsi su žeme, bei reguliarus per tankių kerų praretinimas. Toks derinys kartu su subalansuotu kaliu, kalciu ir atsargiu laistymu dažniausiai duoda pastebimą rezultatą net nedideliame sode.