Didelis pavojus, kurio nematome: plastiko dalelės jau aptinkamos žmogaus kūne

Nuo pirmosios nailoninės vėliavos Mėnulyje iki plastikinio pirkinių maišelio – per kelis dešimtmečius plastikas tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.

Tačiau kartu su patogumu atėjo ir nematoma kaina: vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad mikro ir nanoplastiko dalelės skverbiasi į žmogaus organizmą ir gali būti susijusios su rimtomis ligomis.

Pirmieji signalai pasirodė 2018 metais, kai austrų gydytojas Philipas Schwablas ištyrė savanorių iš skirtingų šalių išmatas ir visose be išimties aptiko mikroplastiko. Tai įrodė, kad plastiko daleles nuolat praryjame su maistu ir vandeniu.

Plastikas lėkštėje ir stiklinėje

Vėlesni tyrimai atskleidė, kad plastikas aptinkamas beveik visur: daržovėse, vaisiuose, mėsoje, žuvyje, ryžiuose, druskoje, vandenyje. Italės Margaritos Ferrantės komanda, itin kruopščiai vengdama taršos laboratorijoje, rado šimtus tūkstančių dalelių viename vaisių ir daržovių grame, daugiausia obuoliuose.

Aplinkoje plastikas ardomas saulės UV spindulių, deguonies, lietaus ir mechaninės trinties. Taip susidaro milijardai smulkių dalelių, kurios per dirvožemį ir vandenį patenka į maisto grandinę, o namuose – nuo pjaustymo lentelių, arbatinių maišelių, kūdikių buteliukų – tiesiai į mūsų lėkštes.

Žarnynas, plaučiai ir imuninė sistema

Tyrimai rodo, kad plastikas veikia ne tik virškinimo sistemą. Dirbtinis virškinimo modelis Prancūzijoje parodė, kad mikroplastikas keičia žarnyno mikrobiotos sudėtį ir veiklą, didina ligomis siejamų metabolitų, pavyzdžiui, skatolio, kiekį. Tokie pokyčiai siejami su nutukimu, uždegiminėmis žarnyno ligomis ir storosios žarnos vėžiu.

Kitas plastiko kelias – kvėpavimas. Ispanų pulmonologas Carlosas Baesa tyrė skysčius, išplautus iš giliausių plaučių dalių, ir dviejų trečdalių pacientų mėginiuose rado mikroplastiko skaidulų. Didesnė dalelių koncentracija siejosi su blogesne plaučių funkcija ir bronchų susiaurėjimu.

Imunologų eksperimentai parodė, kad makrofagai, turintys sunaikinti svetimkūnius, plastiko nesuardo. Dalelės kaupiasi ląstelėse, o šios nuolat išskiria vandenilio peroksidą, sukeldamos oksidacinį stresą ir lėtinį uždegimą.

Nanoplastikas ir vėžio rizika

Ypač neramina nanoplastikai – tūkstančius kartų už ląsteles mažesnės dalelės. Katalonijos mokslininkės Albos Hernández komanda pademonstravo, kad polietileno tereftalato nanodalelės patenka į plaučių, kepenų ir žarnyno ląstelių vidų, sukelia DNR lūžius ir po kelių mėnesių nuolatinės ekspozicijos suteikia ląstelėms navikines savybes.

Dar vienas lūžio taškas – plastiko radimas placentoje, gimdoje ir vaisiaus išmatose. Tai rodo, kad plastiko tarša žmogaus organizmą pasiekia dar prieš gimimą, o ilgalaikės pasekmės vaikų sveikatai kol kas tik pradedamos tirti.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija prognozuoja, kad iki 2060 metų pasaulinė plastiko gamyba beveik patrigubės, jei nieko nesiimsime. Mokslininkai ragina valstybes ir pramonę skubiai mažinti plastiko naudojimą, stiprinti taršos kontrolę ir kurti saugesnes alternatyvas, nes kitaip rizikuojame iš Homo sapiens virsti Homo plasticus.