Egzotiškas medis su pūkuotais žiedais užkariauja lietuvių sodus: svarbiausia nepadaryti vienos klaidos

Daržininkai vis dažniau ieško augalų, kurie ne tik puošia kiemą, bet ir turi išskirtinių savybių. Vienas įspūdingiausių pasirinkimų – albicija šilkinė (Albizia julibrissin), dar vadinama šilko medžiu, išsiskirianti pūkuotais žiedais ir paparčius primenančiais lapais. Šiltą vakarą ji gali sudaryti įspūdį, kad žiedai švelniai švyti, tačiau tai labiau optinis efektas nei tikras švytėjimas.

Albicija kilusi iš Azijos, kur natūraliai paplitusi nuo Irano iki Kinijos, Korėjos ir Japonijos, o Europoje vertinama kaip dekoratyvinis medis. Dėl greito augimo ir egzotiškos išvaizdos ji tapo populiari ir šiltesniuose regionuose, tačiau vėsesnio klimato zonose ją reikia auginti apgalvotai. Lietuvoje tai nėra tipinis sodo medis, bet tinkamai prižiūrimas gali sėkmingai augti kaip terasos ar balkono augalas.

Didžiausia albicijos puošmena – šilkiniai, lyg smulkūs šepetėliai atrodantys žiedai, dažniausiai rožinių ir balkšvų atspalvių. Įprastai ji žydi vasarą ir ankstyvą rudenį, o žydėjimo metu skleidžia malonų, salstelėjusį aromatą, kuris vakare dažnai jaučiamas stipriau. Būtent tuomet ir atsiranda pasakojimai apie tariamą švytėjimą, nes šviesūs žiedai gerai atspindi leidžiamos saulės ar mėnulio šviesą.

Ne mažiau įdomūs ir lapai: jie smulkūs, plunksniški, jautrūs aplinkos pokyčiams. Vakarais, taip pat per lietų, lapeliai gali susiskleisti, o ryte vėl atsiverti. Toks judėjimas yra natūrali augalo reakcija, susijusi su drėgmės ir šviesos pokyčiais, todėl albicija kartais vadinama miegančiu medeliu.

Kad augalas atrodytų įspūdingai, svarbiausia sąlyga – kuo daugiau saulės ir šilumos. Albicijai tinka šviesi, nuo vėjo apsaugota vieta ir laidus, neužmirkstantis substratas, o laistymas turi būti saikingas. Perteklinė drėgmė ir nuolat šlapios šaknys dažnai tampa pagrindine silpimo priežastimi.

Lietuvos sąlygomis dažniausiai rekomenduojama auginti albiciją vazone, kad atvėsus orams ją būtų galima perkelti į šviesią, vėsią patalpą. Toks sprendimas ypač svarbus dėl šalnų rizikos, kuri jaunus augalus gali pažeisti per vieną naktį. Žiemojant patalpoje, augalas paprastai ilsisi, todėl laistyti reikia minimaliai, o pavasarį – palaipsniui grąžinti į saulę, kad nepatirtų streso.