Greitai augantis vijoklis pavėsingoms vietoms: patarimai, kaip auginti vijoklinę hortenziją
Vijoklinė hortenzija (Hydrangea petiolaris) – iš Azijos kilęs vijoklis, itin pamėgtas Europos soduose. Ši rūšis suformuoja orinines šakneles, todėl gali pati kabintis prie šiurkščių paviršių – sienų ar medžių kamienų – ir užaugti net iki 15 metrų, dažniausiai be papildomų atramų. Dažniausiai žydi baltais arba kreminiais žiedais. Kai kurios veislės gali būti net visžalės, tačiau tuomet joms reikia daugiau priežiūros ir ypač tinkamų auginimo sąlygų.
Viena didžiausių vijoklinės hortenzijos stiprybių – gebėjimas greitai ir efektyviai paslėpti mažiau patrauklias sodo vietas, pavyzdžiui, seną tvorą ar blankią pastato sieną. Be to, tai nereikli augalų rūšis, gerai prisitaikanti ir prie prastesnių dirvožemio ar apšvietimo sąlygų. Ji puikiai auga pavėsyje ir gali gausiai žydėti net tada, kai saulės šviesos gauna nedaug. Stambūs žiedynai paprastai pasirodo birželį ir laikosi iki liepos pabaigos, yra medingi ir vilioja apdulkintojus.
Kadangi vijoklinei hortenzijai dažniausiai nereikia specialių atramų, ją galima auginti prie pastatų sienų, pavėsinių, pergolių arba panaudoti „užpildant“ tuščias sodo vietas. Šis vijoklis auga sparčiai – palankiomis sąlygomis metinis prieaugis gali siekti iki 3 metrų, o galutinis aukštis dažniausiai būna apie 6–10 metrų. Augalas paprastai būna atsparus ligoms ir kenkėjams, tačiau kartais jį pravartu apgenėti, jei pradeda pernelyg plėstis. Genėjimas atliekamas po žydėjimo.
Vijoklinės hortenzijos sodinimas: svarbiausios taisyklės
Vijoklinę hortenziją geriausia sodinti ankstyvą pavasarį arba rudenį, kai dirva nėra įšalusi. Jai labiausiai tinka pavėsinga, vėsi ir drėgnesnė vieta. Taip pat svarbu parinkti tinkamą dirvožemį – šis vijoklis nemėgsta kalkingo grunto. Geriausiai auga humusingoje, rūgščioje arba silpnai rūgščioje žemėje. Kai kurie sodininkai į sodinimo duobę įmaišo šiek tiek paruošto substrato, skirto rododendrams ar azalijoms.
Didelę reikšmę turi laistymas. Rekomenduojama naudoti lietaus vandenį, nes vandentiekio vanduo dažnai būna kietas. Prieš sodinant patariama apie 30 minučių pamirkyti šaknų gumulą. Tuomet augalą dėkite į paruoštą duobę taip, kad jis būtų pasodintas tokiame pačiame gylyje, kaip augo vazone. Pasodinus būtina gausiai palieti.
Sodinimo duobė turėtų būti gerai supurenta ir maždaug du kartus didesnė už šaknų gumulą. Jei dirva molinga, duobę verta dar labiau padidinti, nes vijoklinės hortenzijos šaknys dažniau plečiasi į šonus, o ne gilyn.
Nors subrendusioms, gerai įsitvirtinusioms vijoklinėms hortenzijoms atramos paprastai nereikalingos, jauniems augalams jos gali praversti. Prie sienų tinka įrengti groteles, o prie tvorų – pritvirtinti tvirtai įtemptas vielas ar plienines virves. Vijoklinę hortenziją galima auginti ir dideliame vazone: dugne būtinas drenažo sluoksnis, reikia parūpinti derlingą rūgštesnį substratą, o žiemą – apsaugą nuo šalčio.
