Išmaniųjų telefonų gamintojai mums meluoja? Mitas apie ekranus, kuriuo tiki daugelis
Kasmet pristatant naujus įrenginius girdime skambius pažadus apie ekranų patvarumą. Gamintojai dažnai pabrėžia, kad naujas stiklas yra tris ar net keturis kartus atsparesnis kritimams ar įbrėžimams.
Nors tokie teiginiai nebūtinai yra klaidingi, ekspertai perspėja, kad jie gali klaidinti. Priežastis paprasta: dvi svarbiausios ekrano savybės, atsparumas smūgiams ir atsparumas įbrėžimams, dažnai juda priešingomis kryptimis.
Todėl rinkodaroje pateikiami skaičiai ne visada atspindi realią kasdienio naudojimo patirtį, rašoma portale feedrum.com.
Žvelgiant iš medžiagų mokslo perspektyvos, šis ryšys gana aiškus. Siekiant padidinti atsparumą įbrėžimams, stiklą paprastai reikia padaryti kietesnį, tačiau kartu jis tampa trapesnis ir labiau linkęs skilti nuo smūgio.
Tuo metu geresnis atsparumas kritimams dažniausiai pasiekiamas darant medžiagą lankstesnę, kad ji galėtų sugerti smūgio energiją nesuskildama. Tačiau dėl to paviršius gali tapti jautresnis įbrėžimams. Pramonės specialistai pabrėžia, kad reikšmingai pagerinti abi savybes vienu metu vis dar yra sudėtinga užduotis.
Papildomos painiavos sukelia ir tai, kaip tokie patobulinimai pristatomi viešai. Teiginiai apie kelis kartus išaugusį patvarumą retai paaiškina, ką tie skaičiai iš tiesų reiškia.
Bandymų metodai gali labai skirtis: svarbus ne tik kritimo aukštis, bet ir smūgio kampas ar paviršius, ant kurio įrenginys krenta.
Visi šie veiksniai turi tiesioginę įtaką rezultatams, tačiau vartotojams jie beveik niekada neatskleidžiami. Be to, sudužimo tikimybę lemia ne vien stiklas, bet ir bendras įrenginio dizainas.
Kodėl kietesnis stiklas dažnai būna trapesnis?
Atsparumas įbrėžimams ir atsparumas smūgiams iš esmės yra kompromiso klausimas. Kietesnės medžiagos geriau atlaiko kontaktą su smulkiomis abrazyvinėmis dalelėmis, tačiau jos prasčiau sugeria smūgio energiją ir greičiau patiria struktūrinių pažeidimų.
Praktikoje tai matyti labai aiškiai. Ekranai gali susibraižyti net nuo, atrodytų, visai nekaltų dulkių.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad kišenėse dažnai pasitaikančiame smėlyje būna kvarco dalelių. Ši medžiaga yra kietesnė už stiklą, todėl gali palikti žymes net ant pažangiomis dangomis padengtų ekranų. Dėl to net ir šiuolaikiniai ekranai negali būti laikomi visiškai atspariais nusidėvėjimui.
„Gorilla Glass“ raida ir besikeičiantys prioritetai
Dauguma aukščiausios klasės išmaniųjų telefonų gamintojų stiklo patys negamina. Vietoje to jie remiasi tokiais sprendimais kaip „Corning Gorilla Glass“.
Ši technologija debiutavo dar 2007 metais kartu su pirmuoju „iPhone“, o šiandien jau yra pasiekusi devintąją kartą ir tapusi vienu geriausiai žinomų pramonės standartų.
Atidžiau pažvelgus į skirtingų kartų raidą, matyti nuoseklus dėsningumas. Vienos versijos labiau orientuojasi į atsparumą kritimams, kitos didesnį dėmesį skiria apsaugai nuo įbrėžimų.
Toks kaitaliojimasis leidžia gamintojams kasmet akcentuoti ryškią pažangą, nors iš tiesų ji vyksta dviem skirtingomis kryptimis. Ekspertai pabrėžia, kad šis skirtumas svarbus, nes pagerėjimas vienoje srityje gali reikšti kompromisus kitoje.
„Ceramic Shield“ ir paties įrenginio konstrukcijos reikšmė
Panašų požiūrį galima matyti ir kituose gerai žinomuose sprendimuose, įskaitant „Apple Ceramic Shield“. Ši technologija buvo pristatyta kartu su „iPhone 12“, o tuomet ją lydėjo teiginiai apie keturis kartus geresnį atsparumą kritimams, palyginti su ankstesniu stiklu. Vėlesnėse versijose daugiau dėmesio skirta atsparumui įbrėžimams.
Nepriklausomi kritimo testai dažnai patvirtina, kad naujesni įrenginiai kontroliuojamomis sąlygomis iš tiesų pasirodo geriau. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad viską priskirti vien stiklui būtų netikslu.
Kritimo baigtį lemia visa įrenginio konstrukcija, o ne tik ekraną dengiančios medžiagos savybės. Gamintojai retai aiškiai atskiria, kas pagerėjo dėl naujos stiklo sudėties, o kas dėl konstrukcinių sprendimų.
Išmaniojo telefono atsparumą stipriai veikia rėmo storis, naudojamos medžiagos, kraštų forma ir bendroji korpuso geometrija. Pavyzdžiui, kai kuriuose modeliuose pereita prie plokštesnių kraštų, ir tai akivaizdžiai pakeitė, kaip smūgio jėga pasiskirsto įrenginiui atsitrenkus į paviršių.
Tai išryškina dažną rinkodaros komunikacijos spragą. Skambūs pažadai apie kelis kartus didesnį patvarumą neretai taikomi visam įrenginiui, apimančiam stiklą, rėmą ir bendrą konstrukciją.
Vartotojui tai reiškia viena: geresnis patvarumas nebūtinai yra tik naujos stiklo kartos nuopelnas. Tačiau reklaminėse žinutėse šie niuansai beveik niekada neakcentuojami.
Ekrano kokybę lemia ne vien atsparumas kritimams ar įbrėžimams. Didelę reikšmę turi ir oleofobinės dangos, kurios mažina pirštų atspaudus bei geriau atstumia riebalus.
Paviršiaus apdorojimas, gerinantis slydimą, taip pat prisideda prie malonesnio naudojimo pojūčio, o antirefleksinės dangos gali smarkiai pagerinti įskaitomumą ryškioje aplinkoje.
Šios savybės retai atsiduria pagrindinėse specifikacijose, nors kasdienybėje jos turi didelę reikšmę. Analitikai mano, kad rinkodaroje ir toliau dominuos paprasti, lengvai suprantami palyginimai apie ekranų tvirtumą.
Vis dėlto ekspertai pataria vartotojams į tokius teiginius žvelgti plačiau ir vertinti, kam konkretus įrenginys iš tiesų optimizuotas: geresniam atsparumui smūgiams, didesnei apsaugai nuo įbrėžimų ar tiesiog patogesniam kasdieniam naudojimui.
