Juvelyras Tauras Blaževičius: „Kasdien reikia įrodyti, kad „aš galiu“ (Interviu)

Laikas.lt

Paklaustas, kas yra jo gyvenimo aistra, juvelyras Tauras Blaževičius atsako, kad tai – jo darbas. Tačiau apie darbą kalbėti labai sunku, nes jis ne tik praturtina, įprasmina, bet tuo pat metu ir atima be galo daug laiko ir jėgų.Tad sutariame, jog kalbėsimės apie kūrybą ir gyvenimą.

Ką atsakote, kai jūsų klausia, ką veikiate?

Dažniausiai atsakau, kad dirbu. Nors buvo laikas, kai atsakydavau „tiesiog gerai gyvenu“.

Kodėl pasirinkote juvelyro kelią?

Baigęs Vilniaus universitetą, bibliotekininkystę, pradėjau prekiauti meno darbais. Taip pat ir juvelyriniais. Nebuvo lengva sutarti su auksakaliais, kad gamintų papuošalus, kuriais norėjau prekiauti. Todėl pradėjau juos gaminti pats.

Tiesiog pasakėte sau „aš galiu“?

Pirmas mano pagamintas papuošalas buvo sidabro pakabukas su mėnulio akmenuku. Jo formai pasirinkau seno lietuvių antkapio fragmeną. Deja, projektas nelabai pavyko.  Kadangi norėjosi būti gamybininku, įsteigiau papuošalų gamybos įmonę. Ji, kaip dažnai nutinka, kai entuziazmo daugiau nei žinių, greitai bankrutavo.

Kitus kelerius metus nemažai laiko praleidau Vokietijoje. Ten susipažinau su vietinių juvelyrikos meistrų darbais, lankiausi specializuotose parodose ir mugėse. Grįžau į Vilnių ir, padedamas tuometinės gyvenimo draugės, atidariau papuošalų galeriją ir dirbtuves „Dorė“. Tačiau nevykusiai susiklosčius aplinkybėms tai, kas buvo kuriama beveik dešimt metų, teko palikti per dieną.

Šiuo metu kuriu papuošalus „Taurus“ vardu. Ir tikiuosi, kad šis projektas man asmeniškai bus sėkmingesnis. Na, o dėl „aš galiu“, tai tą galėjimą reikia kasdien pačiam sau įrodinėti.

Kur ieškote įkvėpimo?

Mane įkvepia geri, man patinkantys papuošalų pavyzdžiai. Taip pat darbas su individualiu užsakymu. Tai leidžia susikaupti ties asmeniu, kuris tą papuošalą nešios, ar ties proga, kuriai jis yra gaminamas.
Nuolat piešiu papuošalų ar papuošalo elementų eskizus. Po kurio laiko peržiūriu juos ir eskizą, kuris man vis dar atrodo įdomus, įgyvendinu. Man patinka dirbti su kokybiškais brangakmeniais ir aukštos prabos tauriaisiais metalais, kurie savaime yra gražūs ir turi savyje stiprų energetinį krūvį. Būtent dėl to kuriamų papuošalų formos, bent jau šiame etape, yra minimalistinės – tiesiog stengiuosi išryškinti gamtos duotas savybes.

Žinau, kad „klasika yra klasika“, bet vis tiek mados vėjai užsuka ir į juvelyrinių dirbinių pasaulį?

Papuošalų mados keičiasi labai lėtai. XIX amžiuje dėvėtais drabužiais šiandien niekas nevilki, o to pat laikmečio papuošalus mielai nešioja. Šalia minimalistinio stiliau, kurio patrauklumas, matyt, niekad neišblės, sparčiai populiarėja puošnesnis „barokinis“ stilius. Taip pat yra populiarūs papuošalai, gausiai puošti spalvotais brangakmeniais.

Kaip keičiasi žmonių skoniai papuošalų srityje?

Kurio nors papuošalų stiliaus, ar brangakmenio populiarumui didelę įtaką daro reklama. Reklamos pagalba buvo išpopuliarinti deimantai, pastaruoju metu – tanzanitai.

Kaip susijęs menas, kūryba ir labdaringa veikla?

Ir kūryba, ir labdaringa veikla – tai būdas kitų gyvenimą, kaip ir savo paties, daryti gražesniu, o žmones laimingesnius. Man tai pragmatiškas veiksmas – laimingesniame pasaulyje ir aš pats būsiu laimingesnis.

Ar dažnai dalyvaujate labdaringuose renginiuose?

Jau ketvirtam ar penktam dovanoju savo specialiai kurtų darbų, tačiau manau, kad turėčiau tai daryti dažniau. Šiemet labdaringam renginiui „Vilties žiedas“ sukūriau papuošalų komplektą. Kadangi šių metų renginio gėle buvo pasirinktas gvazdikas, jis natūraliai tapo dviem auskarais ir pakabuku.
Mano bei kitų kūrėjų papuošalai buvo parduoti meno kūrinių aukcione. O jau ketvirtą kartą įvykęs „Vilties žiedas“ surinko didesnę nei anksčiau sumą – 76 000 litų krūties vėžio diagnostikos priemonėms.

Kūrybingai žiūrite ne tik į tauriuosius metalus ir brangakmenius?

Man patinka kūrybingai gaminti maistą. Kadangi platesniems eksperimentams neturiu daug laiko, stengiuosi gaminti nesunkiai paruošiamą, bet skanų ir sveiką maistą. Labai noriu vėl groti pianinu, užveisti ir prižiūrėti sodą.

Nuo ko pavargstate?

Nuo kasdienių smulkių, bet būtinų darbelių. Nuo pasitaikančių kivirčų su man artimais žmonėmis. Nuo to, kad reikia gyventi pasaulyje, kuriame dominuoja aktyvūs kvailiai.

Kas padeda sunkiu metu?

Tiesiog buvimas vienam, pačiam su savimi.

Su kuo būtų smalsu pasikeisti vietomis?

Nenorėčiau keistis su niekuo. Galbūt pakeisčiau kai kuriuos savo charakterio bruožus.

Jūsų mėgstamas posakis?

Viskas bus gerai. Bent jau taip sako mano draugė.