Kaip tu atrodysi, kai pasensi? Interviu su tatuiruočių meistru Vilium

Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt

„Senas žmogus su „tattoo“ atrodo tikrai kiečiau negu tiesiog senas“, – į straipsnio pavadinimu tapusį klausimą skeptikams atsako tatuiruočių meistras Vilius Stasaitis. Vos 25-erių metų vaikinas, jau spėjęs užsitarnauti profesionalaus bei kūrybingo meistro reputaciją, dėl retos profesijos pasirinkimo „kaltina“ savo mamą ir net neabejoja – tatuiruotės šiuo metu išgyvena savo aukso amžių. Jūsų dėmesiui – pokalbis apie šios kartos (Y) manija tapusį meną, stereotipais ir mitais apaugusią specialybę bei mėlyną senatvę.

Atskleiski paslaptį, kaip tampama tatuiruočių meistrais? Juk tokių specialistų neruošia nei universitetai, nei kolegijos, nei specialūs kursai…

Tatuiravimas atsirado kaip liaudies menas, toks jis, mano nuomone, liko ir dabar. Kaip ir kiekvieno liaudies meno ar amato, tatuiruoti mokomasi iš meistro. Žinoma, galima nusipirkti mašinėlę ir bandyti pačiam, bet tokiu atveju gerų rezultatų greičiausiai niekada ir nepasieksi. Be kita ko, meistras turėtų išmokyti ne tik mašinėle dirbti, bet ir kaip neužkrėsti kliento.

Kokių savybių tam reikia?

Visų pirma – piešimo įgūdžių. Kuo geriau pieši, tuo lengviau ir greičiau perprasi tatuiruotę. Čia dar praverstų ir noras kurti savitą stilių bei originalius darbus, o ne tik aklai kopijuoti klientų atsineštus piešinėlius. Antra – kantrybės, nes tai gana lėtas, kartais net monotoniškas procesas. Dar, žinoma, reikėtų nebijoti kraujo (šypsosi).

Koks yra tatuiruočių meistrų produktyvumas? Tiesa, kad šiuo metu darytis tatuiruotę yra mados reikalas?

Tatuiruotės dabar populiaresnės nei bet kada anksčiau. Visgi tai lemia ne mada, o tai, kad visuomenė laisvėja, ir tatuiruotės, bent jau daugeliui žmonių, nebesisieja būtinai tik su „zekais“ ar „psichais“. Šiandien tatuiruotę gali turėti bet kas – nuo studento iki pensininko. Taigi, tatuiruojasi daugiau žmonių, tačiau atsirado ir daugiau meistrų.

Kiek laiko trunka įsitvirtinti tatuiruotojų pasaulyje? Juk nesinori savo kūno patikėti pradedančiajam…

Tai individualu. Visi pradeda po truputį, nėra nustatytos ribos, kai jau tampama tikru meistru. Be abejo, tai užtrunka bent kelerius metus. O dėl patirties… Metus dirbantis meistras kartais dirba kokybiškiau už tą, kuris tai daro jau trisdešimt metų – priklauso nuo motyvacijos ir gebėjimų. Todėl prieš pirmą kartą kam nors patikint savo odą, būtina paprašyti parodyti savo darbų nuotraukų ir jas įvertinti. Iš esmės tatuiruotę gauni tokią, kokios nusipelnei (šypsosi).

Ar kartais nebandai atkalbėti darytis tatuiruotės, jeigu matai, jog ji visiškai kvaila arba pats žmogus atrodo neapsisprendęs?

Žinoma, kartais reikia atkalbinėti, o šiek tiek pakoreguoti kliento idėją tenka labai dažnai. Bet paprastai žmonės suvokia, kad tatuiruotė yra beveik negrįžtamas dalykas ir šiuo klausimu labiau pasikliauti reikėtų kasdien su tuo susiduriančiu meistru, o ne savimi. Skamba keistai, bet iš tikrųjų tatuiruotės gailimasi ne tada, kai ji neturi reikšmės ar nėra padaryta šimtu procentų pagal tavo pageidavimus, bet kai ji yra prasta: netinkamoje vietoje, netinkamo dydžio ir panašiai.

Ar tenka susidurti su neigiama nuomone apie šią profesiją?

Kol kas turbūt visai neteko. Daugeliui smalsu, nes tai – reta profesija.

Turbūt daugelis tatuiruočių meistrą įsivaizduojame tarsi tiesiai iš amerikietiškų filmų nužengusį blogiuką – stambų, tatuiruotą baikerį. Ar šis stereotipas labai nutolęs nuo realybės?

Tiesa, kad tatuiruotės per savo istoriją turėjo sąsajų ir su kriminaliniu pasauliu: Sovietų Sąjungoje – su kaliniais (beje, „zekiškų“ tatuiruočių kultūra kalėjimuose jau yra beveik miręs reikalas, nors jų nešiotojų ir tos subkultūros atstovų dar yra gyvų), Vakarų Europoje bei JAV – su baikeriais ar šiaip įvairaus plauko „pijokais“ bei mušeikomis, tačiau visada buvo meistrų, kurie pradėjo ir puoselėjo šį amatą vien dėl paties amato, siekio ištobulinti savo stilių ir techniką. Šiais laikais meistras gali būti ne tik rūstus dėdė, tvoskiantis alkoholiu, bet ir miela mergaitė.

Ar egzistuoja tatuiruočių meistrų bendruomenė? Rengiate kokius nors suvažiavimus, dalijatės informacija?

Taip, yra entuziastų, kurie rengia vakarėlius, netgi leidžia knygas. Kadangi meistrų nėra tiek daug, tai bendruomenė gana glaudi.

Kaip mama reagavo, kai pasidarei pirmąją tatuiruotę?

Man pasisekė, nes mama man padarė pirmąją tatuiruotę, o vėliau ir išmokė šio amato. Išeina, kad esu antros kartos tatuiruotojas (šypsosi).

Kiek pats jų turi?

Apie 20.

Ką sakai tatuiruočių skeptikams, kurie klausia: „O kaipgi tu senatvėje atrodysi?“?

Susiraukšlėjęs ir mėlynas (šypsosi). Senas žmogus su „tattoo“ atrodo tikrai kiečiau negu tiesiog senas.

Kasdien besidarbuojantį Vilių galite rasti tatuiruočių studijoje SUPER 7.

Daugiau nuotraukų galerijoje.

Šis straipsnis publikuotas gruodžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema KARTA Y, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:

Kalbėti visos kartos balsu reikia daug įžūlumo
Jei Klaipėda turi ateitį, – Albertas jos dalis
Kaip tu atrodysi, kai pasensi?
Vaiva Grainytė: „Esu godi potryrių ir nuotykių”
Vido Bareikio „neteatras“ (interviu)
Iliustratorius be rėmukų
Laužkis „Šventinio bankucheno”