Lina Sabaitytė
Nuotraukos Dariaus Jurevičiaus ir Monikos Jašinskaitės
Ilgo intro nebus – nuoširdžiai norisi daugiau vietos palikti pačios pašnekovės interviu. Tik leisiu sau Ją pavadinti puikia eikliojo teksto valdytoja, smarkiai įkvepiančia Asmenybe. Pristatau: Vaiva Grainytė (28 m.), dar žinoma kaip teatrologė, poetė, prozininkė, audiopoetinių ir muzikinių projektų dalyvė, rašytoja, šiais metais debiutavusi su knyga „Pekino dienoraščiai“, operos libreto autorė ir visaip kitaip gyvenimą samčiais semianti. Epitetais nesisvaičiodama dalijuosi dar garuojančiu, gardžiu Vaivos interviu.
Esi gana jauna rašytoja, sulaukusi tokio pripažinimo – Tavo knyga „Pekino dienoraščiai“ įtraukta į Metų knygos šešetuką suaugusiųjų knygos kategorijoje, leidžiamas jau 3-ias jos tiražas? Kaip Tave priima šios srities (lietuvių literatūros) senbuviai?
„Toks pripažinimas“, jeigu pasigilintume, nėra didelis stebuklas: tiražas kartojamas trečią kartą dėl leidyklos neapdairumo. Užuot iš karto išleidusi, tarkim, 2 000 egzempliorių, spaustuvė dabar purpsi dalimis, leisdama po 800. Faktas, kad knyga paketo į Metų knygų sąrašą, ko gero, ir atsakytų į Tavo klausimą: nesu senbuvių ignoruojama ar ujama (nes tuos sąrašus sudaro „vyresniųjų“ komisija). Pati nesijaučiu labai netikėtai įšokusi į literatūros vandenis ar nukritusi iš dangaus – visada tyliau ar garsiau reiškiausi ir dalyvavau literatūriniame gyvenime.
Kodėl būtent Kinija, kinų kalba bei Centrinė dramos akademija? Ko ten ieškojai ar iš anksto buvai pasiruošusi rašyti „Pekino dienoraščius“?
Vieną niūrų žiemos vakarą, naršydama internete, aptikau informaciją apie Kinijos Liaudies Respublikos stipendiją, skiriamą jauniems ES šalių gyventojams, norintiems mokytis kinų kalbos. Buvau baigusi teatrologijos magistrantūros studijas, blaškiausi, svajojau apie kardinalius pokyčius, keliones, o iracionalią trauką Azijai jaučiu nuo vaikystės. Pildant paraišką, reikėjo pažymėti, kuriame mieste ir kokioje aukštojoje mokykloje pageidaučiau studijuoti. Iš visų Kinijos miestų žinojau tik Pekiną, o Centrinę dramos akademiją pasirinkau dėl elementarių priežasčių: pamaniau, kad šalia kalbos studijų būtų puiki proga susipažinti su vietiniais scenos menais, pasinaudoti aukštosios mokyklos biblioteka, daugiau sužinoti apie Azijos teatrą. Vienu šūviu planavau nudėti du zuikius. Tiesa, oficialiai turįs būti pats svarbiausias zuikis – kalbos mokymasis – mane domino mažiausiai. Hieroglifų mokslas atrodė visiška utopija (paskui paaiškėjo, jog viskas yra įmanoma – po metų galėjau susikalbėti, laikiau egzaminus, raizgiau kiniškai rašinėlius). Žodžiu, išvažiavau tyrinėti kitos kultūros ir geriau pažinti savęs – savotiškos antropologijos ir psichologijos studijos. Dar neišvykusi į Kiniją, svajojau apie bėgimą iš pamokų ir keliones po Tibetą, Mongoliją, ar pietinę šalies dalį – lūkesčiai pasiteisino, nors ir menkesniu masteliu. O rašyti dienoraščius, dokumentuoti savo patirtis – taip, ketinau iš anksto. Susikūriau interneto dienoraštį, tačiau tuometė „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė pasiūlė iš virtualios erdvės persikelti į laikraštį – visus metus kultūros savaitraštyje egzistavo „Vakarų Pekino“ rubrika. Dienoraščiai man „rašosi“ natūraliai, ypač kai kur nors išvykstu: rašiklis pats kilnojasi, kompiuterio klaviatūra savarankiškai kaukši – nauji žmonės, vietos ir kultūriniai netikėtumai stipriai įaudrina, visi penki pojūčiai, atrodo, paaštrėja. Man didžiausias malonumas gyvenime yra atsidurti ten, kur niekada nesu buvusi, patirti tai, ko niekada nesu patyrusi. Esu godi potyrių ir nuotykių.
Skaitant Tavo knygą galima pastebėti, kad esi kitokia nei daugelis šiuolaikinių jaunų žmonių: nesi prisirišusi prie naujųjų technologijų, mėgsti gamtą, šiokią tokią atskirtį ir pan. Ar sunku išlaikyti tokį gyvenimo būdą, savotišką stovėseną tarp šiandienos jaunimo? Kaip manai, kodėl daugelis pasiduoda nunešami bangos, vadinamos „ėjimu paskui bandą“?
Nematau nieko stebėtino, kad mėgstu gamtą ar atskirtį. Diskomforto dėl to, kad esu labiau Labanoro girios, negu ipodų mėgėja, nejaučiu. Blogai jaučiuosi tik tada, kai darau ne tai, ką noriu.
Kalbant apie minią, visi esame skirtingi. Net iš bandos išvedus atskirus narius, maloniai nustebtume, kokie jie nevienodi ir unikalūs. O kodėl dažnai plaukiama pasroviui ir neįsiklausoma į save, priežasčių gali būti visokių, čia jau atskira tema.
Beje, kaip sekėsi „nulaužti“ socialinių tinklų blokadą Kinijoje? Kas padėjo?
Taip, „Facebook“, „YouTube“ arba BBC naujienų puslapis Kinijoje blokuojami. Negana to, tenykštis „Google“ atsisako paaiškinti, kas ta kultūrinė revoliucija. Tačiau interneto erdvė pernelyg plati, kad ją nematomi policininkai sužiūrėtų. Galimybę laikinti ir kelti nuotraukas į socialinius tinklalapius padovanojo bendramoksliai alžyriečiai – Amiras ir Abdulas instaliavo kažkokį, jeigu atmintis neapgauna, „Proxy“.
Esi tyrinėtoja, skaitant Tavo knygą lengva vizualizuoti tai, ką pasakoji. Kaip tyli stebėtoja net ir ligos atveju, regis, išlikai racionali, į viską žvelgianti savotišku „naujoko žvilgsniu“. Ar nebuvo tokių momentų, kai norėjosi viską mesti ir sprukti namo? Koks tas naujoko gyvenimas Kinijos „pradinėje“ mokykloje?
Taip, buvo. Neretai dienoraščių rašymas gelbėdavo mane nuo beviltiškumo. Teko nemažai tąsytis po Kinijos ligonines: nuolatiniai rentgenai, kraujo tyrimai, antibiotikų nubalintas veidas, „pjaunantis“ artimųjų ilgesys, išsibaigę kantrybės rezervai. Tačiau į visą savo „sielvartą“ stengdavausi pasižiūrėti iš šono, ironiškai. Pamenu, norisi kaukti, bet aprašai viską tarsi siurrealistinį nuotykį, perskaitai, ir pakyla tonusas. Tada pagalvoji: „Oho, kokiame neįtikėtiname absurdo filme esu, būtinai turiu sulaukti, kuo baigsis šis serialas“ (mokslo metai Kinijoje).
Iš tiesų treniravaisi Kinijos patirčiai prieš išvykdama? Ar pasiteisino treniruotės?
Treniravausi: skaičiau apie Kiniją, kontempliavau jos mastelius, stengiausi susirinkti draugų, buvusių ar esančių Kinijoje, elektroninio pašto adresus, per kaitriausias vasaros dienas mindavau dviratį – fizinę ištvermę lavinau, pratinausi dusti (neva „ruošiau“ kūną kiniškam smogui). Juokingos tokios treniruotės. Ir tikrai nereikalingos.
Knygoje esi parašiusi keletą tokių pastebėjimų: „Aš kartais noriu būti Viki, Rumbi, Ania arba kokia nors linksma panelė iš Afrikos arba Lotynų Amerikos, kuri tik šukuojasi, dainuoja, krykštauja. Kažkada diskutavome su Pavlina, kad jų genuose saulė, mūsiškiuose – kažkokios egzistencialistinės molekulės.“ Kokius esminius skirtumus pastebi tarp europietiško ir Kinijos ar saulėtųjų kraštų jaunimo? Iš tiesų Europos jaunimėlis yra labiau susirūpinę egzistencialistai?
Labai norėtųsi tų apibendrinimų išvengti: visokio jaunimo yra, visi esame individualūs. Bet tam tikros mentaliteto tendencijos, manyčiau, egzistuoja. Pavyzdžiui, lygindama save su bendraklase iš Zimbabvės, pastebėjau, jog, kad ir kokia žingeidi ir atvira nuotykiams būčiau, visada išlieku kritiška, nuolat burbu, viską analizuoju, vis man kas nors neįtinka, vis surūgusi. Afrikiečius saulė iš tiesų palaiminusi, visai kitaip jų kraujas cirkuliuoja: jie nesinervina, nepanikuoja, jiems nieko nereiškia imti ir uždainuoti, glėbesčiuotis, džiaugtis, sakytum, dėmesio nevertais niekais. Toks susidūrimas su „kitu“ yra nepaprastai naudingas: pamatai save iš šalies, savo susikaustymą ir dažnai nereikalingą irzlumą. Nežinau, ar tavo išskirta citata tinka visam Europos jaunimui apibūdinti, omeny turėjau save ir į filosofinius apmąstymus linkusią kambario draugę melancholikę Pavilną, tačiau, manau, labai neapsirinksiu pasakiusi, kad europiečius kamuojantis bimbalas yra jų protas. Afrikoje dominuoja širdies čakra.
Knygoje daug rašei apie savo kambario draugę Pavliną, kuri tapo Tavo gera bičiule Kinijoje. Ar esi jai pasakojusi apie savo knygą ir joje aprašomą Pavlinos „personažą“?
Tik Pavlina apie mano rašymus ir žino. Daugiau niekam neaiškinau, kodėl tiek laiko praleidžiu užsidariusi bendrabučio kambaryje. Niekam neišsidaviau, kad visus akylai stebiu ir mintyse eskizuoju bičiulių portretus. Kad išleidau knygą, kurioje mano sutikti pažįstami tapo personažais, žino tik minėta kambario draugė.
Esi baigusi teatrologiją, kuri poeziją, rašai esė, straipsnius, dalyvauji įvairiuose audiovizualiniuose projektuose, muzikuoji, esi parašiusi operos „Geros dienos!“ libretą, „Pekino dienoraščius“. Kaip visa tai telpa Tavyje? Kas suteikia daugiausia jėgų ir paskatos kūrybai?
Nežinau, kaip. Viskas vyksta natūraliai. Tiesiog darau tai, ką noriu daryti, ką manau esant būtina (bent jau dabar man taip atrodo) daryti. Kas žino, gal už metų ar kitų mesiu kūrybą ir tapsiu ūkininke arba kokios nors kavinės direktore. Viskas juk keičiasi, žmogaus galimybės yra neišsemiamos, likimo posūkiai – nesuspėjami.
Daug kas suabsoliutintai sako, kad šiais laikais žmonės neskaito knygų. Ar Tu taip pat taip manai?
Visada bus tų, kurie skaitė ir skaitys. O kad knyga pasimeta informacijos sraute, dabartinių galimybių ir pramogų jūroje, yra normalu. Kai žybsi kompiuteris, nuolat ošia internetas, ant spintelės stovi televizorius, normalu, kad žmogelis, išvargęs po darbo dienos, griebiasi mygtuko, o ne puola skaityti Dostojevskio.
Kaip reikia nusiteikti rašyti knygą, tokiai neva neskaitančiai visuomenei?
Neįsivaizduoju. Aš asmeniškai rašydama negalvoju apie visuomenę ir specialiai nenusiteikiu. Tiesiog stengiuosi palaikyti švarią, neapdujusią galvą (dienos režimas) ir nuolatinį sėdėjimą derinti su fiziniu aktyvumu (pasivaikščiojimai, grindų plovimas).
Esi „Laiko.lt“ esė konkurso komisijos narė. Ar nestebina gausus dalyvių skaičius? Kokie pirmieji įspūdžiai, perskaičius dalyvių esė? Apie ką rašo jaunieji Lietuvos eseistai, kokias problemas gvildena?
Dalyvių gausa mane pradžiugino – puiku, kad žmonės rašo! Perskaičius gautuosius esė, apėmė šiokia tokia panika: kaip, kokiais kriterijais vadovaujantis, iš visos šūsnies atrinkti tik du tekstus? Pastebėjau, kad konkurse dalyvaujantys autoriai esė žanrą painioja su impresijomis, emociniais dienoraščiais arba su trumpąja proza. Reiktų susitarti, ar vertiname esė (pataikymas į žanrą), ar gerą literatūrinę kalbą, stilių. Todėl ir šiek tiek sutrikau: kartais visai neblogi tekstai savaime nieko nesako – pastebimas autoriaus raštingumas, apsiskaitymas, gabumas, tačiau sakiniai liūliuoja, ir tiek. Kiti „žaibuoja“ emocinėmis perkrovomis, matyt, lapkričio tamsa ir nelaiminga meilė už nugaros autoriui alsavusi, t. y. matyti, kad rašančiajam tekstas labai svarbus, parašytas beveik krauju, tačiau dėl pernelyg atviro skausmo demonstravimo toks rašinys įgyja komiškumo bruožų. Kiti, bandantys gvildenti problemą, autoriai, turintys konkrečią mintį, stokoja stiliaus, originalios raiškos. Norėtųsi, kad antrajame konkurso „raunde“ atsirastų tekstų, kuriuose „kas rašoma“, t. y. esė tema, idėja, būtų lygiavertė „kaip rašoma“ – meninei raiškai; kad „apie ką“ ir „kaip“ nepersvertų vienas kito, nedusintų ir nesmaugtų, o eitų koja kojon, už rankų susikabinę.
Esi ne tik rašytoja, teatrologė ir poetė Vaiva, bet ir muzikuojanti Regina. Kaip atsirado DJ Regina ir kokią muziką ji mėgsta?
Atsirado savaime, draugų vakarėlyje sukant CD „blynus“. Paskui pamačiau, kad tai labai maloni pramoga – man patinkanti muzika groja per geras kolonėles, smagu ir pačiai, ir klausytojams. Didžėjavimas – tai irgi tam tikra psichologija: labai įdomu „sučiupti“ vakarėlio vibracijas, pajusti, ko nori publika. Kartais groju nepaisydama klausytojų, kartais stengiuosi žūtbūt „užsukti“ šokius. Gabalų eiliškumo nesuplanuosi, iš anksto numatytos kombinacijos niekada nepasiteisina. DJ Regina mėgsta senienas: groju 8–9 dešimtmečio roką, retro, šlagerius, nevengiu 10 dešimtmečio popso, italo disco, soul’o, žodžiu, oldskūlo. Regina nesistengia sužavėti miksavimais ir niekada nedėvi ausinių – esu atechniška.
Nuo to laiko, kai grįžai iš Pekino, praėjo daugiau nei pora metų. Ką veiki dabar? Kiek žinau, daug keliauji, gal ruoši naują literatūrinį „skanėstą“?
Rašau trumpųjų apsakymų knygą, plečiu operos „Geros dienos“ libretą. Metams, kurie jau besibaigią, esu gavusi individualią menininko stipendiją, tad nori ar nenori, tenka rašyti, einu prie rašomojo stalo lyg į darbą. Kol kas apie naujausius kūrinius pasakoti dar nenorėčiau – dar anksti, nervai dar įsitempę, procesas verda.
Beje, ką patartum lietuvaičiui (-ei), besiruošiančiam (-iai) keliauti į Kiniją? Ką krautis į lagaminą ir ko derėtų atsisakyti?
Atsisakyti savo reikšmingumo, pasiimti smalsumą, atvirumą ir, jau esant ten, – mėgautis viskuo, kas benutiktų.
Šis straipsnis publikuotas gruodžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema KARTA Y, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Kalbėti visos kartos balsu reikia daug įžūlumo
Jei Klaipėda turi ateitį, – Albertas jos dalis
Kaip tu atrodysi, kai pasensi?
Vido Bareikio „neteatras“
Iliustratorius be rėmukų
Laužkis „Šventinio bankucheno”