Daugelis žmonių įsitikinę, kad jei vanduo skaidrus ir neturi kvapo, jis tinkamas vartoti. Tačiau realybė kur kas sudėtingesnė, ypač tiems, kurie geria šulinio ar gręžinio vandenį. Specialistai pabrėžia, kad saugumas negali būti vertinamas „iš akies“: tik laboratoriniai tyrimai parodo, ar vandenyje nėra sveikatai pavojingų medžiagų.
Didžiausia rizika dažnai slypi ten, kur jos mažiausiai tikimasi – žemės ūkio vietovėse. Dėl intensyvaus trąšų naudojimo į gruntinius vandenis gali patekti nitratų ir nitritų. Kūdikiams padidėjusi jų koncentracija gali sukelti methemoglobinemiją, t.y. būklę, kai kraujas nepajėgia tinkamai pernešti deguonies. Suaugusiesiems ilgalaikis tokių medžiagų vartojimas siejamas su didesne virškinamojo trakto onkologinių ligų rizika.
Ne tik nitratai kelia susirūpinimą. Geležies ir mangano perteklius, nors dažnai laikomas daugiau technine nei sveikatos problema, ilgainiui gali apsunkinti kepenų ir inkstų veiklą. Be to, toks vanduo kenkia buitinei technikai – kaupiasi nuosėdos, trumpėja prietaisų tarnavimo laikas. Taigi vandens kokybė veikia ne tik savijautą, bet ir kasdienę buities ekonomiką.

Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija primena, kad šulinio ar gręžinio vanduo turėtų būti tiriamas bent kartą per metus. Ypač svarbu tai padaryti po potvynių, intensyvių liūčių, statybų netoliese ar po tręšimo sezono – šie veiksniai gali pakeisti vandens sudėtį. Reguliarumas čia yra esminis dalykas, nes vienkartinis tyrimas negarantuoja ilgalaikio saugumo.
Skiriasi ir reikalavimai priklausomai nuo to, kaip vanduo naudojamas. Jei jis tiekiamas komercinei veiklai, pavyzdžiui, kaimo turizmo sodyboje, kavinėje, plovykloje ar SPA centre – būtinas leidimas naudoti požeminio vandens išteklius. Tokiu atveju atliekamas išplėstinis tyrimas, apimantis toksinius rodiklius (arseną, nitritus, nitratus, sunkiuosius metalus, halogeninius bei aromatinius angliavandenilius) ir kitus higienos normose numatytus parametrus. Mėginius ima gręžinį įrengusi įmonė, o rezultatai pateikiami Lietuvos geologijos tarnybai kartu su visa dokumentacija.
Naudojant vandenį tik savo namų ūkyje, leidimo nereikia, tačiau atsakomybė už kokybę tenka pačiam savininkui. Rekomenduojama atlikti bendrąją cheminę analizę – nustatyti pH, vandens kietumą, elektrinį laidį, chloridus, sulfatus, hidrokarbonatus, nitratus, nitritus, natrio, kalio, kalcio, magnio, amonio jonus, taip pat geležį, manganą ir arseną. Kai kuriais atvejais papildomai tiriami fluoridai ir boras.

Registruojant naują gręžinį, vandens mėginius taip pat paima įrengimo darbus atlikusi įmonė, o tyrimų duomenys įrašomi į gręžinio pasą. Jei gręžinys įteisinamas pagal specialų įstatymą, tyrimai formaliai nėra privalomi, tačiau Lietuvos geologijos tarnyba vis tiek rekomenduoja juos atlikti – siekiant įsitikinti, kad vandenyje nėra pavojingų medžiagų.
Norintys gali kreiptis ir į Lietuvos geologijos tarnybos laboratoriją. Specialistai pabrėžia, kad vandens kokybės klausimas nėra teorinis ar formalus – tai tiesioginis sprendimas, turintis įtakos šeimos sveikatai. Reguliariai tikrindami savo vartojamą vandenį, gyventojai saugo ne tik save, bet ir aplinką bei bendruomenę.

