Knyga parašoma du kartus: Sophie Hughes atskleidžia netikėtą vertimo realybę

Vertimas kaip antras rašymas

Literatūrinis vertimas neretai lyginamas su vadinamuoju Tėzėjo laivo paradoksu: jei pakeičiamos visos detalės, ar daiktas išlieka tuo pačiu. Panašus klausimas kyla ir knygoms, kai originalo žodžius pakeičia kitos kalbos žodžiai, bet siekiama išlaikyti tą pačią istoriją, ritmą ir prasmę.

Tarptautinėse diskusijose vis dažniau akcentuojama ne tai, kas vertime prarandama, o tai, kas interpretuojama ir sukuriama iš naujo. Poezijos ir prozos vertimo kriterijai skiriasi, tačiau abiem atvejais vertėjas tampa aktyviu kūrybinio proceso dalyviu.

„Sunku pervertinti, kiek kruopštus ir kūrybiškas yra literatūrinio vertėjo darbas“, – sakė Sophie Hughes.

Vertėja Sophie Hughes, 2026 metais Tarptautinės „Booker“ premijos komisijos narė, pabrėžia, kad išversta knyga iš esmės būna parašyta du kartus. Skirtingos kalbos nėra tik šiek tiek nevienodos, todėl vertėjas nuolat renkasi iš daugybės galimų sprendimų, galvodamas ir apie autorių, ir apie būsimą skaitytoją.

Pasak jos, jei romanas turi apie 60 000 žodžių, vien žodžių pasirinkimai jau reiškia dešimtis tūkstančių sprendimų, o kartu ateina sintaksė, skyryba, dialektai, intonacija, kultūrinės nuorodos ir skirtingos kalbos normos. Dėl to Tarptautinės „Booker“ premijos modelis, kai apdovanojami ir autorius, ir vertėjas, vis dažniau vertinamas kaip pripažinimas vertėjui bendraautorystės principu.

Ką vertimas duoda skaitytojams

Hughes teigimu, vertimas pirmiausia atveria prieigą prie tekstų, kurių skaitytojai kitaip nepasiektų. Toks platesnis šiuolaikinės grožinės literatūros srautas iš skirtingų šalių praplečia temas, sustiprina viešą diskusiją ir padeda kvestionuoti įsisenėjusias prielaidas apie vietas ar žmones, kurių skaitytojas nėra patyręs.

Tačiau nauda neapsiriboja vien prieinamumu. Vertimas gali pakeisti patį kūrinį, o kartais net sustiprinti jo idėją, jeigu nauja kalba leidžia tiksliau pagauti toną ar rasti prasmingesnę formą.

„Vertėjų tikslas yra būti patikimais, išmaniais žvalgais skaitytojams, norintiems praplėsti akiratį“, – sakė Sophie Hughes.

Ji taip pat atkreipia dėmesį į šiuolaikinį vertėjų vaidmenį už teksto ribų. Vertėjai vis dažniau tampa tarpininkais tarp autorių ir leidėjų, pristato naujus vardus, rašo esė, dalyvauja renginiuose, o internetas šį matomumą tik sustiprina.

DI įrankiai ir literatūros riba

Kalbėdama apie technologijas, Hughes pripažįsta, kad leidybos rinkoje daugėja atvejų, kai vertėjai samdomi redaguoti mašininiu būdu išverstus tekstus, siekiant sutaupyti. Vis dėlto ji prognozuoja, kad literatūros srityje žmogaus vertėjo pakeitimas išlieka tolima perspektyva.

„Dar esame labai toli nuo to, kad mašinos adekvačiai verstų literatūrą nuo nulio ar kad leidėjai rimtai svarstytų atsisakyti vertėjų“, – sakė Sophie Hughes.

Jos argumentas paprastas: literatūra ieškoma ne tam, kad būtų bendrinė ir vien racionali, o tam, kad būtų žmogiška, dviprasmiška, žaisminga ir emociškai paveiki. Todėl, jei skaitytojui svarbu, kad rašytojai būtų žmonės, to paties, pasak Hughes, verta tikėtis ir iš literatūros vertėjų.

Tarptautinės „Booker“ premijos 2026 metų laureatas bus paskelbtas gegužės 19 dieną ceremonijoje Londono Tate Modern erdvėje. Premija pastaraisiais metais tapo vienu ryškiausių signalų, kad vertimas yra ne priedas prie literatūros, o jos dalis, kurianti bendrą tarptautinę skaitytojų ir autorių bendruomenę.