Laikas.lt
Trijų dalių 572 psl. Agnės Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ apima labai ilgą laiką – nuo XIX a. vidurio iki 1977 metų, kai kas ataidi ir iki mūsų dienų.
Per sukilimus, karus, tremtis sekamas vienos giminės kelias. Pasakojimo centre – turtingi, pažangūs ūkininkai ir inteligentai – taip pat šis tas naujo lietuvių literatūroje. Dar vienas išskirtinis faktas – veikiantys asmenys – realūs, tikrai gyvenę žmonės, įvykiai – tikri. Autorė rėmėsi per ilgus metus M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus archyve ir KGB archyve surinkta medžiaga. Kaip minėta, tai kelių kartų istorija, pasakojama apie lietuvius, čigonus, žydus, apie intelektualus, sodininkus, ūkininkus, kunigus ir žolininkes, apie kalinius ir tremtinius, midaus virėjus ir abstinentus…
Knygos centre – Jonas Žagrakalys, realus asmuo, nepriklausomos Lietuvos teisininkas ir kultūrininkas, kalėjęs Sibire, gyvenęs tremtyje Kazachstane, vėliau grįžęs į Lietuvą. Jis ir savotiškas romano bendraautoris – skaitome jo prisiminimus, literatūrinius bandymus. Svarbus vaidmuo tenka ir Juozo mylėtoms moterims. Ryškiausia iš jų – eigulio duktė Antanina Čeilytkaitė-Žagrakalienė, žinoma prieškario vertėja.
A. Žagrakalytei už šią knygą šiemet buvo skirta šeštoji Jurgos Ivanauskaitės premija.
Romaną siūlome laimėti [-[0]-] .
