Kyšininkavimas Lietuvoje: ar tai išvis įmanoma išgyvendinti, ar tik iliuzija?
Visiškai išgyvendinti kyšininkavimą Lietuvoje greičiausiai neįmanoma. Bent jau ne ta prasme, kad vieną dieną jis tiesiog išnyktų visur ir visiems laikams. Tačiau tai nereiškia, kad kova beprasmė. Realesnis tikslas yra kitas: padaryti kyšininkavimą retą, rizikingą ir visuomeniškai nepriimtiną.
Būtent čia ir slypi svarbiausia skirtis. Klausimas nėra tik ar galima pasiekti absoliutų nulį. Klausimas yra, ar galima Lietuvoje sukurti tokią aplinką, kurioje kyšis nebeatrodytų nei „greitesnis kelias“, nei „tradicinis atsidėkojimas“, nei praktiškas būdas susitvarkyti reikalus. O toks tikslas jau atrodo daug realesnis.
Pažanga yra, bet ji dar nebaigta
Lietuva per pastaruosius metus tikrai pagerino savo antikorupcinį vaizdą. „Transparency International“ 2025 metų Korupcijos suvokimo indekse Lietuva gavo 65 balus iš 100 ir pakilo į 28 vietą pasaulyje. Tai geresnis rezultatas nei ankstesniais metais, o Europos Sąjungos vidurkį Lietuva lenkia.
Tačiau vien šio rodiklio neužtenka pasakyti, kad problema jau beveik išspręsta. STT 2025 metų „Lietuvos korupcijos žemėlapis“ rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą. Nors stambių ir sisteminių priemonių daugėja, smulkiojo kyšininkavimo rodiklis praktiškai nebejuda. 11 proc. gyventojų nurodė, kad per pastaruosius 12 mėn. davė kyšį, ir STT tiesiai pažymi, kad ši dalis reikšmingai nesikeičia nuo 2020 metų.
Tai labai svarbus signalas. Jis rodo, kad kyšininkavimas Lietuvoje nebėra vien tik įstatymų ar institucijų problema. Dalis jo vis dar laikosi ir per kultūrines nuostatas.
Didžiausia kliūtis yra ne tik korupcija, bet ir jos toleravimas
STT ataskaita gana aiškiai rodo, kad dalis kyšių duodami ne vien todėl, kad jų buvo tiesiogiai pareikalauta. Žmonės patys nurodo, kad kyšį davė tam, kad išspręstų problemą, nes „taip įprasta“ arba todėl, kad norėjo atsilyginti. Kitaip tariant, kyšininkavimas daliai visuomenės vis dar nėra suvokiamas kaip akivaizdus nusikaltimas kiekvienu atveju.
Būtent dėl to visiškas išgyvendinimas toks sudėtingas. Kol daliai žmonių kyšis atrodo ne kaip žala sistemai, o kaip praktiškas trumpesnis kelias, tol vien baudžiamosios priemonės problemos neišspręs.
Dar viena kliūtis yra menkas pranešimų skaičius. STT duomenimis, nors 57 proc. gyventojų sako žinantys, kur reikėtų pranešti apie korupciją, tik 19 proc. teigia, kad apie tokį atvejį praneštų, o realiai pranešė vos 6 proc. su korupcija susidūrusių žmonių. Tai reiškia, kad didelė dalis kyšininkavimo atvejų taip ir lieka šešėlyje.
Vadinasi, nulio greičiausiai nebus, bet skirtumas vis tiek gali būti milžiniškas
OECD 2026 metų apžvalga rodo, kad Lietuva pagal strateginį antikorupcinės sistemos stiprumą ir praktinį įgyvendinimą atrodo geriau nei dauguma OECD šalių. Be to, iki 2024 metų pabaigos Lietuva buvo įgyvendinusi 61 proc. 2023–2025 metų veiksmų plano priemonių. Tai reiškia, kad valstybė ne stovi vietoje, o juda.
Vis dėlto pati OECD ir STT iš esmės rodo tą pačią mintį: vien gerų įstatymų neužtenka. Reikia nuoseklaus atsakomybės standarto, skaidresnio sprendimų priėmimo, realesnės pranešėjų apsaugos ir mažesnės tolerancijos tam, kas vis dar bandoma pateisinti kaip „atsidėkojimas“.
Todėl į klausimą, ar Lietuvoje įmanoma visiškai išgyvendinti kyšininkavimą, sąžiningiausias atsakymas būtų toks: absoliučiai tikriausiai ne. Tačiau įmanoma jį sumažinti iki tokio lygio, kuriame jis nebebūtų įprasta praktika, o taptų išimtimi, už kurią realiai baudžiama ir kurios dauguma žmonių nebenori toleruoti.
Ir galbūt būtent tai yra svarbiausia. Ne pažadas, kad korupcija kažkada išnyks visiškai, o gebėjimas sukurti valstybę, kurioje kyšis nebėra normalus būdas tvarkyti reikalus.
