Liesa ir soti: mitybos specialistai atskleidžia, ką svarbu žinoti apie kalakutieną kasdienėje mityboje

Mėsos pasirinkimas nesibaigia vien skoniu ar tekstūra – nuo to viskas tik prasideda. Kalakutiena yra įdomus pavyzdys: iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti niekuo ypatinga, ypač lyginant su vištiena. Tačiau atidžiau pažvelgus į tai, kaip ji veikia organizmą, atsiskleidžia jos maistinė vertė.

Kalakutiena dažnai vertinama dėl paprastos priežasties – ji sujungia didelį baltymų kiekį ir mažą riebalų dalį. Tai reiškia, kad ji suteikia sotumo jausmą, bet paprastai nėra labai kaloringa. 100 gramų žalios mėsos įprastai yra apie 20–24 g baltymų, o riebalų, ypač krūtinėlėje, neretai būna mažiau nei 2 g. Be to, kalakutiena aprūpina vitaminais B3 ir B6, kurie svarbūs energijos apykaitai – padeda organizmui efektyviau panaudoti su maistu gaunamas medžiagas.

Įdomu ir tai, kad kalakutienoje yra triptofano – aminorūgšties, siejamos su serotonino gamyba. Dalis žmonių po kalakutienos patiekalų pastebi didesnę ramybę ar lengvą mieguistumą.

Lyginant su kiauliena ar jautiena, kalakutiena paprastai turi mažiau sočiųjų riebalų, todėl dažnai geriau tinka tiems, kurie po „sunkių“ patiekalų jaučiasi apsunkę. Vis dėlto svarbu rinktis kuo mažiau perdirbtą mėsą ir jos neperkepti – per ilgai kaitinama ji praranda sultingumą, tampa sausesnė ir mažiau maloni valgyti.

Daugelis žmonių po kalakutienos jaučiasi lengviau, nes ši mėsa yra liesesnė ir dažnai mažiau apkrauna skrandį. Tačiau tai nėra universali taisyklė – daug kas priklauso nuo porcijos dydžio ir paruošimo būdo. Kepimas riebaluose, stora paniruotė ar gausūs padažai iš esmės pakeičia patiekalo „lengvumą“. Tuo tarpu kepta orkaitėje, troškinta ar virta kalakutiena, patiekta su natūraliais priedais, paprastai organizmui būna draugiškesnė.

Reikšmę turi ir mėsos struktūra. Kalakutiena (išskyrus sparnelius) dažniausiai neturi daug matomų riebalų, todėl daugelis ją suvokia kaip „mažiau sunkią“ alternatyvą nei sprandinė, šoninė ar riebi jautiena. Tai patogus pasirinkimas tiems, kurie nori jaustis sotūs, bet nenori po pietų jausti mieguistumo ar persivalgymo.

Kalakuto šlaunelė laikoma savotiška išimtimi paukštienoje: jos mėsa tamsesnė, skonis ryškesnis, o tekstūra kiek artimesnė raudonai mėsai. Taip yra dėl didesnio mioglobino – pigmento, susijusio su raumenų darbu – kiekio. Nepaisant to, šlaunelė vis tiek išlieka gana liesa, suteikia daug baltymų (apie 20 proc.) ir papildomai aprūpina geležimi, cinku, selenu bei B grupės vitaminais. Daugeliui tai dar ir skanesnė dalis, leidžianti gauti daugiau „mėsos“ skonio neieškant riebesnių produktų.

Kalakutiena – ne vien baltymai. Joje yra vitaminų B3 ir B6, kurie svarbūs energijos panaudojimui ir nervų sistemos veiklai. Taip pat randama seleno, padedančio skydliaukės funkcijai ir ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso. Porcijoje kalakutienos būna ir cinko bei fosforo – medžiagų, reikalingų imunitetui, kaulams bei audinių atsinaujinimui. Tikslūs kiekiai priklauso nuo mėsos dalies ir paruošimo, tačiau daugeliu atvejų tai yra reikšmingas indėlis į kasdienę mitybą.

Dėl santykinai nedidelio kaloringumo kalakutiena dažnai pasirenkama metant svorį. 100 gramų virtos krūtinėlės paprastai turi apie 100–120 kcal, todėl galima suvalgyti sočią porciją neviršijant dienos energijos normos. Vis dėlto lemiamas veiksnys yra gaminimo būdas: kepimas dideliame kiekyje riebalų ar paniravimas greitai padidina kaloringumą. Dažniausiai palankesni variantai – kepimas orkaitėje, troškinimas ar grilinimas be perteklinių priedų.

Kalakutiena patogi ir kaip pietų pagrindas: ją lengva derinti su daržovėmis ir angliavandeniais, o tokia subalansuota lėkštė gali padėti išlaikyti stabilesnį energijos lygį ir sumažinti staigaus alkio tikimybę.

Renkantis kalakutieną verta atkreipti dėmesį, kas tiksliai patenka į pirkinių krepšelį. Šviežia mėsa ir paruošti kalakutienos gaminiai – ne tas pats. Filetas dažniausiai suteikia baltymų ir natūraliai esančių mineralų, o dešrelės, paštetai, perdirbtos užtepėlės ar stipriai pagardinti gaminiai neretai turi daug druskos, krakmolo, cukraus, kvapiųjų medžiagų ir kitų priedų.

Skiriasi ir mėsos dalys: krūtinėlė paprastai yra liesesnė, o šlaunelė – sultingesnė ir kiek riebesnė. Svarbus ir terminis apdorojimas. Per ilgai kepant ar verdant mėsa išsausėja, praranda skonį, o smarkiai apskrudinant aukštoje temperatūroje gali susidaryti daugiau nepageidaujamų junginių. Dažniausiai geriausiai pasiteisina kepimas, virimas, troškinimas arba trumpas kepinimas su nedideliu riebalų kiekiu. Kadangi tai liesa mėsa, ją lengva perkepti, todėl ją verta stebėti gaminant.

Kalakutiena gali būti geras pasirinkimas tiems, kurie nori paprastesnio, mažiau organizmą apsunkinančio maisto. Ji dažnai tinka fiziškai aktyviems žmonėms, nes suteikia visavertį baltymą, reikalingą raumenų atsistatymui. Taip pat ji patogi laikantis kalorijų kontrolės – lengviau susidėlioti porcijas neprarandant sotumo jausmo. Žmonėms, kurie prasčiau toleruoja riebesnius mėsos patiekalus, kalakutiena gali būti švelnesnė alternatyva.

Vien mėsos rūšies pakeitimas neišsprendžia visų mitybos problemų, tačiau jis gali pastebimai pakeisti savijautą po valgio ir padėti lengviau laikytis pasirinkto mitybos plano. Kalakutiena daugeliu atvejų yra praktiškas kasdienis produktas – vertėtų ją įtraukti į racioną ir stebėti, kaip į tai reaguoja organizmas.