[-[0]-]
Nuotr. Justė Urbonavičiūtė
Alinos Orlovos koncertai Lietuvoje vyksta pakankamai retai, dėl to kaskart galima matyti, kaip ji ir grupė evoliucionuoja.
Pirmadienio koncertas vyko Vilniaus universiteto kiemelyje esančioje šv. Jonų bažnyčioje – čia Alina paskutinį kartą buvo grojusi beveik lygiai prieš metus, 2010-ųjų gruodžio 20-ąją. Pastaraisias metais muzikantės kelyje Vilniaus, kaip ir kitų Lietuvos miestų, scenos pasitaiko retai – sostinėje šiemet ji apskritai koncertavo tik antrąjį kartą. Tačiau per šiuos metus Alina jau aplankiusi sau įprastomis tapusias koncertų šalis – Prancūziją ir Rusiją.
Bene aktyviausiai užsienyje koncertuojanti Lietuvos dainininkė keliones tęs toliau – artimiausiuose jos ir grupės planuose numatyti pasirodymai Maskvoje ir Sankt Peterburge. Kartu į šį mini turą keliaus ir sparčiai populiarėjantis singer/songwriter Markas Palubenka. Jam pirmadienio vakaras buvo dvigubas debiutas: pirmą kartą apšildė Aliną, pirmą kartą grojo tokiai didelei auditorijai.
Daugeliui klausytojų lig tol nepažįstamo, mažose erdvėse groti įpratusio Marko jaudulys buvo daugiau nei akivaizdus, tačiau jis su iššūkiu susitvarkė. Prie to prisidėjo ir bažnyčios erdvė, ir geras garso režisieriaus (kreditai Aurelijui Sirgėdui) darbas, leidęs Marko vokalui nuskambėti taip stipriai, kaip niekada lig šiol.
Kaip įprasta, per kūrinį „Love“ publika plojo į ritmą, o paskutiniai šventvagiškai bažnyčioje sugroto „The Devil“ priedainiai galutinai apšildė. Muzikanto iš pusiausvyros neišvedė nei nuolat nuo ausies bėgusios ausinės, nei gitaros styga, kurią Markas sugebėjo susiderinti čia pat, grodamas kūrinį.
Alina į sceną atėjo kukliai ir nepastebimai, kaip ir prieš trejus, gal ir kaip prieš penkerius metus. Jos grupė buvo pasikeitusi – prie bendražygio dar nuo mokyklos laikų Simo Butavičiaus prisijungė buvusiųjų „InCulto“ būgnininkas Jonas Narbutas ir taip pat avangardinio džiazo grupėje „Sheep Got Waxed“ bosu grojantis Paulius Vaškas.
Pasikeitusi sudėtis suponavo ir naują skambesį: iš pradžių tik su fortepijonu, vėliau kukliomis aranžuotėmis pasitenkindavusi Alina dabar įgavo daugiau muzikinio svorio ir jėgos, kurios muzikos intymumo nesumenkino. Priešingai – aranžuotės dabar yra daug arčiau tokių, kokių norėjosi po 2008-ųjų debiutinio albumo „Laukinis šuo dingo“ pasirodymo: daugiasluoksnės, erdviškesnės.
Tiesa, galbūt galvodama apie senus klausytojus, kai kurias ankstyvąsias dainas Alina paliko neliestas: „Nesvarbu“ ar „Paskutinio mamuto daina“ sugrotos taip pat, kaip ir karjeros pradžioje, tik su daug didesniu pasitikėjimu savimi ir profesionaliu balso valdymu.
Naujų kūrinių atlikta keli – tai pagal JAV rašytojo Williamo Faulkner eiles sukurtas, taip ir pavadintas, „Faulkner“, ir pora romansiškų dainų akordeonui, kurio partijas Alina įgrojo pati.
Bisui „Ramumos“ šįkart nebuvo – panašu, kad pirmąjį savo hitą, nors ir į jokius topus nepatekusį, užtat kadaise visu greičiu plitusį internete, ji galutinai išaugo. Tam dainininkei prireikė bene penkių metų. Neatrodo, kad Alina viešojoje erdvėje jau taip ilgai. Ji primena apie save retai, nedalindama interviu visiems iš eilės, palikdama didelius intervalus tarp koncertų.
