Megalitų paslaptis aiškėja: DNR analizė atskleidė didelio masto gyventojų kaitą neolito Europoje
Daugiau nei tūkstantį metų monumentalūs akmeniniai kapai – megalitai – buvo vienas ryškiausių neolito Europos kraštovaizdžio bruožų. Jie buvo statomi maždaug 4300–3100 m. pr. Kr. ir dažniausiai tarnavo kaip bendruomeninės laidojimo vietos, neretai skirtos ištisoms bendruomenėms. Tačiau IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje jų statyba didžiulėje teritorijoje – nuo dabartinės Prancūzijos iki Skandinavijos – beveik visiškai nutrūko. Dešimtmečius mokslininkai negalėjo aiškiai pasakyti, kodėl ši tradicija taip staiga išnyko, tačiau naujos DNR analizės pradeda pateikti atsakymus.
Genetiniai tyrimai, atlikti su žmonių palaikais iš neolito laikų vietovės netoli Paryžiaus, parodė, kad maždaug prieš 5000 metų Vakarų Europoje įvyko staigus populiacijos žlugimas. Mokslininkai ištyrė 132 asmenų genetinę medžiagą, rastą viename megalitiniame kape, ir aptiko netikėtą vaizdą: palaikai priklauso dviem visiškai skirtingoms populiacijoms, kurias skiria akivaizdi laiko spraga.
Pirmoji bendruomenė, gyvenusi dar iki 3000 m. pr. Kr., buvo genetiškai įvairi ir atspindėjo vietinius neolito žemdirbius. Vėliau sekė laikotarpis, kai kapas nustojo būti naudojamas – pertrauka galėjo trukti apie 200 metų. Po šios pauzės regione pasirodė nauja gyventojų grupė, turėjusi visiškai kitokią genetinę kilmę – didelė dalis jų protėvių siejami su Pirėnų pusiasaliu.
Ne tik kultūrinė kaita: mokslininkai kalba apie didelio masto gyventojų kaitą
Tyrėjai pabrėžia, kad tai ne vien paprastas kultūrinių papročių pasikeitimas – greičiau didelio masto gyventojų pasikeitimas po dramatiško demografinio nuosmukio. Kas galėjo lemti tokį staigų bendruomenių išnykimą? Vis daugiau duomenų rodo, kad veikė keli veiksniai, tačiau ypatingas dėmesys krypsta į ligas.
Analizuotuose palaikuose aptikta patogenų pėdsakų, įskaitant bakteriją Yersinia pestis, siejamą su maru. Tai leidžia manyti, kad epidemijos galėjo tapti vienu svarbiausių gyventojų skaičiaus kritimo variklių.
Tuo pat metu archeologiniai duomenys rodo, kad buvo apleidžiamos gyvenvietės, o anksčiau dirbtuose žemės plotuose vėl plito miškai. Tokie pokyčiai būdingi staigiam populiacijos sumažėjimui: žmonių mažėjant, laukai nebedirbami, o gamta greitai susigrąžina erdvę. Neatmetama ir klimato pokyčių įtaka, galėjusi pabloginti gyvenimo bei maisto gamybos sąlygas, tačiau vis daugiau įrodymų leidžia įtarti, kad pagrindinis krizės impulsas buvo būtent ligos.
Megalitų epochos pabaiga
Megalitinių kapų statybos nykimas, panašu, tiesiogiai susijęs su šiuo demografiniu sukrėtimu. Tokios monumentalios konstrukcijos reikalavo bendradarbiavimo, organizuotumo ir socialinio stabilumo. Kai vietinės populiacijos ėmė trauktis ar išnykti, žlugo ir socialinė sistema, leidusi įgyvendinti tokius didelius statybos projektus.
Tyrimai leidžia manyti, kad gyventojų skaičiaus kritimas buvo plačiai paplitęs reiškinys, apėmęs nemažą šiaurės vakarų Europos dalį. Tai paaiškina, kodėl megalitų statyba daugelyje regionų nutrūko beveik tuo pačiu metu. Kitaip tariant, tai veikiausiai buvo ne lokalus sutrikimas, o žemyninio masto lūžis.
Po demografinės tuštumos į Europą pradėjo keltis naujos žmonių grupės. Prancūzijos atveju tyrimai rodo migracijas iš pietų, ypač iš dabartinės Ispanijos teritorijų. Atvykėliai ne tik apgyvendino apleistas vietoves, bet ir atsinešė kitokius kultūrinius bei socialinius modelius. Šie procesai prisidėjo prie neolito pabaigos ir perėjimo į metalų epochą, o vėlesniais šimtmečiais įvairiose Europos dalyse ėmė ryškėti naujos kultūros, technologijos ir visuomenės organizavimo formos.
Šaltiniai: „University of Gothenburg“, „Nature Ecology&Evolution“.
