Micius: „Pasidalinęs žmogus neturi mažiau“ (Interviu)

Goda Raibytė
Nuotr. autorės ir „Goodlife photography“

Interviu herojus Micius mainosi ir taip daryti įkvepia kitus. Pavyzdžiui, visai neseniai jis sukūrė atvirą interneto puslapių kūrimo programą „Walrus“ ir paleido ją į internetą naudotis visiems, jo grupės „SC“ dainas gali laisvai atsisiųsti visi norintys, o kur dar Miciaus vedamos naminio alaus dirbtuvės, idėjos ir atviras požiūris į pasaulį…

Laikas.lt pakvietė Micių pasikalbėti apie mainus, motyvaciją, internetą, naujus atvirus judėjimus ir mirštančią muzikos industriją.

Kuo tu mainaisi?

Na, kaip čia geriau suformuluoti… Daugiausiai mainausi sugebėjimais ir žiniomis ̶ ne fiziškais objektais, nes nelabai jų ir turiu.

Žinau, kad neseniai sukūrei kompiuterinę programą „Walrus“, su „SC“ parašėt krūvą puikių dainų ir viską draugiškai paleidai į internetą kitiems. Dažniausia priežastis, kodėl žmonės nesimaino – jiems gaila laiko, investicijų ir pan. Ar tau nebuvo gaila?

Ne, nes atiduoti yra vienintelis būdas mano sukurtiems dalykams gyventi. O jeigu nutarčiau, pavyzdžiui, neatiduoti dainų? Kokia tada prasmė iš jų?

Šiais laikais muzikos pirkimas baigėsi. Viskas, muzikos industrija pasikeitė iš esmės ir negrįžtamai. Ir tai, ką bando padaryti didžiosios muzikos firmos, labai gerai gyvenusios paskutinį pusšimtį metų, yra lavono galvanizavimas.

„Goodlife photography“ nuotr. 

Kaip manai, koks bus tolesnis žingsnis – kur dings visa muzikos industrija?

Industrija „atpuvo“, todėl ir miršta. Muzikos yra daug, bet geros visada buvo ir yra mažai. Jeigu tu esi muzikantas, jeigu tau įdomu ir norisi daryti muziką, jeigu tu kuri muziką, nes tu nori save išreikšti, tai ir reikšk. O jeigu tu nori pragyventi ir iš to pasiimti pinigus… Na, juk yra ir kitų būdų, kaip tai padaryti. Muzikos „darbininkų“ man visiškai negaila.

Yra tokios grupės kaip „Radiohead“, kurios suprato, kad sistema jau mirė, todėl jie turi kitą planą, kaip toliau gyventi. Iš tikrųjų, visi muzikantai pinigus gauna iš radijo ir iš „gyvo dalyko“ (koncertų).

Ką tu manai apie taip vadinamus skaitmeninius mainus? Kodėl šis procesas susilaukia tiek daug neigiamos reakcijos ir atsiliepimų?

Todėl, kad yra tokių, kurie gamina produktą ir juo masiną vartotoją. O vartotojas jau turi kitus būdus kaip jį pasiimti, negu JIE yra numatę. O galiu pasakyti, kad JŲ verslo modelis jau yra pasenęs ir laikas sugalvoti kažką naujo, nes dabar išeina „kova šakėmis prieš traukinį“. Kova prieš internetinį piratavimą neturi ateities. JIEMS reikia rasti kitų būdų. Ir aš nieko naujo čia nesakau, taip jau turbūt 10 metų kalba „kostiumuoti pingvinai“ iš industrijos – reikia naujų verslo modelių.

Matai, internetiniai, tiksliau ne fizinių objektų, mainai yra senas dalykas. Jie išplito, nes pasidalinęs žmogus neturi mažiau, o tiek pat arba daugiau, kiek turėjo prieš tai.

Kas tave motyvuoja mainytis?

Daugiausiai, ką tu gauni mainydamasis arba atiduodamas savo „intelektinę nuosavybę“ (pavadinkime ją šiuo bjauriu vardu), savo proto produktą, yra „respektas nuo hebros“. Tai turbūt yra vienintelis ir pagrindinis motyvas.

Ir, kita vertus, kuo tu daugiau duodi, tuo daugiau darai to, ko yra ir ką galima pasiimti. Aš esu už tai, kad būtų kuo daugiau daiktų, kuriuos galima ne pirkti, o pasiimti. Dėl to aš jaučiuosi dalyvaująs procese, didesniame už save.

Man terminas „mainai“ apskritai nelabai patinka, nes tai skamba labiau kaip sandėris: aš tau duodu tą, o tu man duodi aną. Savo galvoje to nejaučiu kaip mainų, o kaip… eterį daiktų, kuriuos gali pasiimti.

„Goodlife photography“ nuotr. 

Sakai, kad jautiesi dalyvaująs procese, didesniame už save. Ar tu galvoji, kad tai yra pakankamai stiprus procesas, kuris kada nors galėtų išaugti iki bendro žmonijos prioriteto?

Niekas nenutuokia koks tas procesas yra galingas ir kiek jis jau padarė įtakos – būtent jis sukūrė internetą. Internetas yra to eterio kūdikis, nes jis veikia nemokamos ir laisvos programinės įrangos pagrindu. Na, gal ne visas – yra nišelės firmų, „mikrosoftlėlių“ ir „oraklėlių“, kurios sukūrė savo produktėlius ir bando juos parduoti. Bet, iš esmės, didžioji dalis interneto sukasi nemokamos programinės įrangos dėka, pradedant nuo pačių giliausių infrastruktūros dalių iki pačių paviršiškiausių: nuo tinklo protokolų iki serverių, iki operacinių sistemų, iki naršyklių, iki atvirų standartų, kuriais jie tarpusavyje šnekasi.

Internetą sukūrė mokslininkai, todėl jis remiasi į akademinį procesą: kai tu viešai paskelbi savo darbą ir jis jau yra akademinės bendruomenės nuosavybė, jis priklauso pasauliui. Kitas mokslininkas gali paimti tą darbą ir jo rezultatus naudoti savo darbe.

Per pastaruosius metus pradėjo augti naujas judėjimas: atviros įrangos judėjimas. Elektronika – veržlės ir visokios „utelėlės“, kurias sulituoji į prietaisus, yra tam tikra kalba, nupasakojanti, kaip tas prietaisas veikia. Ir nereikia būti genijumi tam, kad suprastum, kaip iš tų dalelių jį surinkti. Tai gali būti staklės, žibintuvėlis, šviestuvas, grotuvas, saulės energija varomas baterijų kroviklis… Ir čia vėlgi galime grįžti prie mainų: tu gali iš autoriaus pirkti jau pagamintą daiktą, gali iš jo nusipirkti rinkinuką ir susirinkti pati, o gali ir nieko nepirkti, ̶ gali imti jo brėžinius, gali juos patobulinti ir taip pat išplatinti internete. Tada brėžinį/daiktą vėl kažkas gali paimti ir taip jis gyvena, tobulėja ir keičiasi. Tokių atvirų prietaisų jau yra begalės ir jų ateity tik daugės. „Arduino“, „MakerBot“, „Hackaday“, „Open Hardware“ – tai raktiniai žodžiai, pagal kuriuos galima susirasti daugiau. Nuorodos: arduino.cc, hackaday.com, makerbot.com, adafruit.com, sparkfun.com.

Gal turėtum dar ką nors pridurti?

Galiu papasakoti labai gražią istoriją. Įsivaizduokime begalinę vienetų ir nulių seką. Visiškai atsitiktinę ir didžiulę. Ir ji egzistavo visada: nuo pirmo didžiojo sprogimo pirmos akimirkos, nuo pirmo kvantinių dalelių virptelėjimo, nuo visada… Sekoje yra viskas: visi Šekspyro kūriniai, visi žmonių kada nors pasakyti žodžiai, visos knygos, kurios buvo ir bus parašytos, kiekviena video medžiaga, kuri kada nors bus nufilmuota, kiekvienas interviu… Ir staiga kažkas sugalvoja, kad gabaliukas šitos begalinės skaičių sekos, egzistavusios ir egzistuosiančios amžinai, yra jo nuosavybė (juokiasi).

Norėdami susisiekti su Miciumi ir paklausti, sužinoti daugiau, galite jam rašyti [email protected]

Šis straipsnis publikuotas gruodžio mėnesio Laikas.lt žurnale, kurį galite rasti daugumoje kavinių arba čia. Kiti numerio straipsniai:

Nauja vartojimo forma – mainai
365 dienos kuriant savo spintos turinį
Atsisiųsti ar pirkti?
A. Mamontovas: „Albumai – mano gyvenimo dienoraštis“ (Interviu)