Milijonai iš tikinčiųjų kišenių: ar aukos bažnyčiose vis dar tik savanoriškos?

Lietuvoje aukos bažnyčioje vis dar pirmiausia suprantamos ne kaip mokestis, o kaip savanoriškas prisidėjimas prie parapijos ir kunigų išlaikymo. Būtent tai pabrėžia ir bažnytiniai, ir viešai kalbantys kunigai: sakramentai bei patarnavimai turi būti teikiami nepriklausomai nuo žmogaus finansinių galimybių, o auka laikoma laisvu tikinčiojo apsisprendimu.

Praktiškai tai reiškia, kad vieno visai Lietuvai galiojančio tarifo nėra. Gegužės 4 dieną patikrintose Vilniaus arkikatedros ir Šiaulių Šv. Jurgio parapijos svetainėse aiškiai nurodoma, kad aukos dydis už Mišias nėra nustatytas. Kitaip tariant, oficiali taisyklė yra laisvė, o visa kita labiau priklauso nuo vietos papročių.

Kiek paprastai aukojama

Tikslių nacionalinių vidurkių Lietuvoje viešai neskelbiama, todėl apie vyraujančias sumas galima kalbėti tik apytiksliai. Iš parapijų viešai rodomų internetinių aukojimo pasirinkimų matyti, kad vienkartinėms aukoms dažniausiai siūlomi 1, 5, 10, 20 ar 50 eurų variantai. Tai leidžia daryti išvadą, kad sekmadienio ar proginei aukai kelių ar keliolikos eurų suma šiandien atrodo visiškai įprasta, nors dalis žmonių vis dar aukoja smulkiau grynaisiais.

Už Mišių intenciją dalis parapijų sumos išvis neįvardija. Vis dėlto nerašyta praktika egzistuoja: žmonės dažnai orientuojasi į tai, kiek „įprasta“ jų parapijoje, arba tiesiog paklausia zakristijoje. Senesnis, bet akademiniame VDU tyrime užfiksuotas ilgametę patirtį turėjusio katalikų bendruomenės atstovo vertinimas rodė tokias ribas: už santuoką dažniausiai aukojama nuo 50 iki 300 eurų ar daugiau, už krikštą nuo 20 iki 100 eurų, už Pirmąją Komuniją apie 20–30 eurų. Tai nėra oficialūs įkainiai, tik praktikoje pastebėtos sumos.

Naujesni vieši pavyzdžiai rodo tą patį: kunigai kalba, kad parapijos gali pasakyti orientacinę sumą, bet ne privalomą mokestį. TV3 šiemet cituotas Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos pavyzdys rodo 300 eurų rekomendacinę auką už santuoką, tačiau tame pačiame tekste pabrėžiama, kad kitur sumos skiriasi.

Kokios tradicijos ir nerašytos taisyklės vyrauja

Pati įprasčiausia auka Lietuvoje tebėra sekmadienio rinkliava per Mišias, kai pinigai dedami į krepšelį ar paliekami aukų dėžutėje. Šios lėšos skiriamos ne „kunigui į kišenę“, o parapijos išlaikymui: šildymui, elektrai, vandeniui, valymui, darbuotojams, remontui ir kitiems bendruomenės poreikiams.

Kita stipri tradicija yra auka už konkrečią intenciją ar patarnavimą: krikštą, santuoką, laidotuves, namų palaiminimą ar užsakomas Mišias už gyvuosius ir mirusiuosius. Nerašyta taisyklė čia paprasta: kuo apeigos individualesnės ir kuo daugiau organizacinių kaštų, tuo dažniau tikimasi didesnės aukos. Tai susiję ne tik su kunigu, bet ir su vargonininku, zakristijonu, puošyba, šildymu ar kitais praktiniais dalykais.

Dar viena svarbi nerašyta taisyklė yra jautrumas žmogaus padėčiai. Viešai kalbantys kunigai pabrėžia, kad jei žmogus negali aukoti daug arba visai negali, jis neturėtų būti atstumtas. Kitaip tariant, Lietuvoje vis dar galioja principas, kad bažnyčioje „mokestis“ nėra sąlyga gauti sakramentą, nors socialinis spaudimas kai kuriose bendruomenėse gali būti juntamas.

Keičiasi tik forma: dalis parapijų jau priima aukas ne tik grynaisiais, bet ir pavedimu, QR kodu, kortele ar kitais skaitmeniniais būdais. Tai rodo, kad pati aukojimo tradicija išlieka, tačiau prisitaiko prie įpročio nebesinešioti grynųjų.