Žmonės, kurie nevalgo mėsos, gali turėti mažesnę tikimybę sulaukti 100 metų nei mėsą valgantys asmenys, rodo naujas tyrimas. Vis dėlto skubėti daryti išvadų ar atsisakyti augalinės mitybos nereikėtų – šiuose rezultatuose slypi svarbūs niuansai.
Tyrime stebėta daugiau kaip 5 000 vyresnio amžiaus Kinijos gyventojų, kuriems tyrimo pradžioje buvo 80 ir daugiau metų. Jie dalyvavo nuo 1998 m. vykdomame nacionaliniu mastu reprezentatyviame Kinijos sveiko ilgaamžiškumo išilginiame tyrime. Iki 2018 m. paaiškėjo, kad mėsos nevartoję dalyviai rečiau tapdavo šimtamečiais, palyginti su tais, kurie mėsą valgė.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaringa, nes dešimtmečiais sukaupti duomenys rodo, jog augalinė mityba dažnai siejama su geresniais sveikatos rodikliais. Pavyzdžiui, vegetarinė mityba nuosekliai siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų bei insulto, 2 tipo cukrinio diabeto ir nutukimo rizika. Dalis šios naudos aiškinama didesniu skaidulų kiekiu ir mažesniu sočiųjų riebalų suvartojimu.
Taigi kas vyksta? Prieš darant skubotas išvadas, svarbu įvertinti kelis esminius veiksnius.
Su amžiumi keičiasi organizmo poreikiai
Šis tyrimas apėmė aštuoniasdešimtmečius ir vyresnius žmones, kurių mitybos poreikiai gerokai skiriasi nuo jaunesnių suaugusiųjų. Senstant keičiasi fiziologija: mažėja energijos sąnaudos, silpnėja raumenų masė, mažėja kaulų tankis, o apetitas neretai prastėja. Dėl to didėja nepakankamos mitybos, silpnumo ir funkcinių sutrikimų rizika.
Dauguma įrodymų apie mitybos be mėsos naudą gauti tiriant jaunesnius, dar ne tokios trapios sveikatos suaugusiuosius. Tuo tarpu labai vyresniame amžiuje daliai žmonių ribojanti mityba gali tapti iššūkiu, ypač jei nepakankamai gaunama baltymų, kalcio ar kitų svarbių medžiagų. Kai kurie tyrimai rodo, kad vyresnio amžiaus mėsos nevalgantys asmenys gali dažniau patirti kaulų lūžius, jei jų racione trūksta baltymų ar kalcio.
Vėlesniame gyvenimo tarpsnyje mitybos prioritetai keičiasi: greta lėtinių ligų prevencijos vis svarbiau tampa išlaikyti raumenų masę, išvengti nepageidaujamo svorio kritimo ir užtikrinti, kad mažesnis suvalgomo maisto kiekis būtų kuo maistingesnis.
Todėl šio tyrimo rezultatai gali labiau atspindėti mitybos iššūkius labai senyvame amžiuje, o ne pačios augalinės mitybos „trūkumus“. Tai nepaneigia gerai žinomos tokių dietų naudos jaunesniems ir sveikesniems suaugusiesiems.
Esminis niuansas: kūno svoris
Ypač svarbi detalė – mažesnė tikimybė sulaukti 100 metų tarp mėsos nevalgiusių dalyvių buvo pastebėta tik tarp per mažo svorio asmenų. Tarp tų, kurių svoris buvo normalus, tokios sąsajos nenustatyta.
Per mažas kūno svoris vyresniame amžiuje seniai siejamas su didesne silpnumo ir mirtingumo rizika. Tad šiuo atveju būtent kūno svoris gali būti pagrindinis paaiškinantis veiksnys.
Taip pat verta prisiminti, kad tai stebimasis tyrimas: jis gali parodyti ryšius, tačiau neįrodo priežastinio ryšio. Vien tai, kad du reiškiniai pasitaiko kartu, dar nereiškia, jog vienas sukelia kitą.
Gauti duomenys dera su vadinamuoju „nutukimo paradoksu“ senstant, kai šiek tiek didesnis kūno svoris vėlesniame gyvenime neretai siejamas su geresnėmis išgyvenamumo tikimybėmis.
Ką keičia žuvies, pieno produktų ir kiaušinių vartojimas?
Pastebėta, kad sumažėjusi tikimybė sulaukti 100 metų nebuvo būdinga tiems mėsos nevartojantiems žmonėms, kurie į racioną įtraukdavo žuvį, pieno produktus ar kiaušinius. Šie produktai gali padėti lengviau užtikrinti svarbių maistinių medžiagų gavimą, ypač palaikant raumenų ir kaulų sveikatą: visavertį baltymą, vitaminą B12, kalcį ir vitaminą D.
Vyresnio amžiaus žmonės, besilaikantys subalansuotos, bet ne visiškai veganiškos mitybos, šiame tyrime šimtamečiais tapdavo panašiai dažnai kaip ir mėsą valgantys dalyviai. Tyrėjai daro prielaidą, kad saikingas gyvūninės kilmės produktų įtraukimas itin senyvame amžiuje gali padėti sumažinti nepakankamos mitybos ir liesosios raumenų masės nykimo riziką, palyginti su griežtai augaline mityba.
Ką tai reiškia sveikam senėjimui?
Užuot ieškojus vienos „geriausios“ dietos visiems, svarbiausia žinia paprasta: mitybą verta derinti prie gyvenimo tarpsnio. Su amžiumi energijos poreikis dažniausiai mažėja, tačiau kai kurių maistinių medžiagų gali reikėti tiek pat ar net daugiau.
Vyresniame amžiuje ypač svarbu užtikrinti pakankamą baltymų, vitamino B12, kalcio ir vitamino D kiekį – tai padeda išsaugoti raumenų masę, stiprinti kaulus ir mažinti silpnumo riziką. Šiuo laikotarpiu nepakankamos mitybos ir nepageidaujamo svorio kritimo prevencija tampa ne mažiau svarbi, o kartais net svarbesnė už labai tolimo laikotarpio lėtinių ligų rizikos mažinimą.
Augalinė mityba ir toliau gali būti sveikas pasirinkimas, tačiau ypač vėlesniame amžiuje ji dažnai reikalauja atidesnio planavimo ir kai kuriais atvejais – papildų, kad būtų patenkinti visi organizmo poreikiai.
Galiausiai mitybos poreikiai sulaukus 90-ies gali smarkiai skirtis nuo tų, kuriuos turime būdami 50-ies. Todėl natūralu, kad kartu su amžiumi turėtų keistis ir mitybos rekomendacijos: tai, kas tinka šiandien, ateityje gali reikalauti korekcijų.
