Politiniai pažadai ir realybė: kodėl tarp jų vis dar tokia didelė praraja?
Politiniai pažadai dažnai lieka pažadais ne vien todėl, kad politikai meluoja. Kur kas dažniau taip nutinka todėl, kad rinkimų kampanijoje pažadas skamba paprastai, o valdžioje jis susiduria su biudžeto ribomis, koalicijų kompromisais, teisinėmis procedūromis, institucijų inercija ir pasikeitusiomis aplinkybėmis.
Todėl skirtumas tarp pažado ir rezultato dažnai atsiranda ne per vieną momentą, o per visą valdymo procesą. Tai, kas rinkimų metu pateikiama kaip aiški kryptis, valdžioje virsta ilgu derinimų, prioritetų ir atsakomybės pasidalijimo keliu.
Pažadą duoti lengviau nei jį įgyvendinti
Rinkimų kampanijoje politikai konkuruoja dėl dėmesio, todėl pažadai beveik visada formuluojami aiškiai ir patraukliai. Vis dėlto po rinkimų prasideda visai kitas etapas. Reikia rasti finansavimą, parengti teisės aktus, suderinti juos su partneriais, įveikti interesų grupių pasipriešinimą ir užtikrinti, kad sprendimą realiai įvykdytų ministerijos, savivaldybės ar kitos institucijos.
Būtent čia pažadai dažnai pradeda byrėti. „Institute for Government“ yra atkreipęs dėmesį, kad net ir tada, kai valdžia dalį programos vykdo, pažadai gali tarpusavyje konfliktuoti. Pavyzdžiui, viena vertus, žadama daugiau investuoti į viešąsias paslaugas, kita vertus, nežadama didinti pagrindinių mokesčių ar skolos. Tokie pažadai politiškai skamba patraukliai, bet praktikoje jie ne visada telpa į vieną realų planą.
Kita svarbi priežastis yra tai, kad kampanijos metu politikai dažnai kalba taip, lyg turėtų visą valdžią savo rankose. Tačiau daugelyje šalių taip nėra. Ypač ten, kur valdžią formuoja kelios partijos, kiekvienas pažadas turi būti perleistas per koalicijos derybas.
Koalicijos, krizės ir institucijos keičia pažadų likimą
Lyginamieji tyrimai rodo gana aiškią tendenciją: vienos partijos valdžios pažadai dažniau įgyvendinami nei koalicinių vyriausybių. 2017 metais paskelbtas 12 šalių tyrimas parodė, kad pažadų įgyvendinimas paprastai būna aukštesnis ten, kur valdo viena partija, o ne kelių partijų koalicija. Priežastis paprasta: kuo daugiau partnerių prie stalo, tuo daugiau kompromisų ir veto taškų.
Tai nereiškia, kad koalicijos automatiškai nieko nepadaro. Tačiau tokioje sistemoje pažadas dažnai išlieka tik tuo atveju, jei jis įtraukiamas į bendrą valdančiosios daugumos susitarimą. Jei ne, jis gali būti atidėtas, susilpnintas arba visiškai išnykti.
Padėtį dar labiau komplikuoja krizės. „EBPO“ 2024 metų analizė pažymi, kad piliečiai palankiau vertina valdžios gebėjimą reaguoti į skubias krizes nei spręsti ilgalaikius, sudėtingus klausimus, tokius kaip klimato politika ar kiti sprendimai, reikalaujantys daug kompromisų ir neapibrėžtumo. Kitaip tariant, kai valstybė turi reaguoti greitai, pažadai gali būti nustumiami į šalį vien todėl, kad atsiranda naujesnių ir skubesnių prioritetų.
Prie to prisideda ir institucinis lėtumas. Net tada, kai politinė valia yra, pažadus dar reikia paversti teisės aktais, finansavimo sprendimais, viešaisiais pirkimais ir administraciniais procesais. Dėl to rinkėjas dažnai girdi, kad pažadas „vykdomas“, bet kasdienybėje nemato jokio rezultato.
Kodėl rinkėjams atrodo, kad pažadų laikomasi mažiau, nei yra iš tikrųjų?
Yra ir dar vienas sluoksnis. Dalis pažadų būna įvykdomi iš dalies, tyliai arba taip, kad rinkėjas to tiesiog nepastebi. Be to, žmonės kur kas geriau įsimena skambius, neįvykdytus pažadus nei techninius ar mažiau matomus darbus.
Tyrimai taip pat rodo, kad visuomenės pasitikėjimą mažina ne vien pats neįvykdytas pažadas, bet ir jausmas, kad žmonės neturi realios įtakos politikai. „EBPO“ duomenimis, tik 30 proc. apklaustųjų OECD šalyse mano, kad politinė sistema leidžia tokiems žmonėms kaip jie turėti žodį valdžios sprendimuose. Kai šis jausmas silpnas, net ir dalinai įgyvendinti pažadai dažnai nebeatkuria pasitikėjimo.
Todėl tiksliausia būtų sakyti taip: politiniai pažadai dažnai lieka pažadais ne vien dėl blogos valios. Jie dažnai sudūžta į realybės sieną, kurioje veikia riboti biudžetai, koalicijų kompromisai, administracinis lėtumas ir pasikeitusios aplinkybės. Vis dėlto tai nėra pasiteisinimas. Kuo aiškiau politikai paaiškina, ką realiai gali padaryti, per kiek laiko ir kokia kaina, tuo mažesnė tikimybė, kad pažadas liks tik rinkimine fraze.
