Goda Raibytė
Nuotr. Richard Schofield photography
Britas Richardas Schofieldas prieš kurį laiką iš Anglijos persikėlė į Lietuvą. Ir gyvenimui pasirinko ne ką kitą, o prieš kelis dešimtmečius Sovietų Sąjungos Ignalinos atominės elektrinės gyventojams įkurtą miestą – Visaginą. Būdamas šiame mieste jautiesi kaip prieš 30 metų – blokiniai daugiaaukščiai, rusiški dialogai, skelbimai rusų kalba ir panašiai.
Daugelis gyventojų, ypač jaunų, keliasi į kitus miestus, arba į važiuoja mokytis į Rusijos universitetus. O Richardas gyvena ten ir kiekvieną dieną fiksuoja, kuo ir kaip kvėpuoja besikeičiantis Visaginas.
Trumpai apie Richardą: fotografijoms jis naudoja senas kameras arba tiesiog mobilųjį telefoną: „Tikiu, kad ne aparatas padaro nuotrauką, o fotografas“.
Laikas.lt pakalbino Richardą apie Sovietų Sąjungą, gyvenimą Visagine ir naujausius projektus, kuriuos jau netrukus galėsite pažinti ir Vilniuje.
Kodėl nusprendei persikraustyti į Lietuvą? Juk labai daug lietuvių priešingai – emigruoja į Angliją…
Man atrodo keista, kad daugybė lietuvių, kurie vadinasi patriotais, palieka savo gimtinę. Bet čia jau kita problema. Atvykau į Lietuvą, nes man patinka ši šalis. Kaip Europos pilietis, norėčiau pamatyti Lietuvą kitu kampu. Iš dalies, galima sakyti, kad bandau padėti.
Kodėl Visaginas? Ar nekeista gyventi tokiame sovietiniame mieste?
Pirmą kartą lankiausi Visagine dar 2002 m. Tuomet dirbau fotografijos projekte ir pamačiau, kad Visaginas yra vienas neįprasčiausių Europos miestų. Sniečkus, kaip miestas buvo vadinamas iki 1994 m., yra tikrai utopiškas sovietų sumanymas. Čia visi – tiek rusai, tiek lietuviai, turėjo gerai apmokamus darbus, nuosavus butus ir daugybę kitų privalumų. Kas įdomiausia, dabar Visaginas atsidūrė kryžkelėje, o miesto ateitis neaiški.
Ką dar atradau čia? Absoliučią daugumą rusiškai kalbančių Lietuvos piliečių. Tai tikrai įdomus miestas gyvenimui ir dar įdomesnis fotografavimui.
Kaip suprantu, labai domiesi Sovietų Sąjungą. Kuo ji tave patraukė?
Sovietų Sąjunga buvo vienas didžiausių XX a. socialinių eksperimentų. Ar įmanoma, kad tai būtų neįdomu?
Užaugai Didžiojoje Britanijoje. Daugelis žmonių, atvykę iš vakarietiškų šalių, sako, kad apie Sovietų Sąjungos veiklą dažnai buvo tiesiog nutylima. Ką iki savo kelionių žinojai apie Sovietų Sąjungą?
Aš gimiau tada, kai Sovietų Sąjungą ėmė valdyti Brėžnevas, o užaugau Šaltojo karo metu. Televizija ir laikraščiai buvo perkrauti naujienomis apie Sovietų Sąjungą. Galima sakyti, Sovietų Sąjunga ir kitos komunistinės Europos šalys formavo Vakarų Europą ir jos žmones. Pirmą kartą Rusijoje ir Rytų Europoje apsilankiau 1997. Ir galiu pasakyti, kad savo požiūro beveik nepakeičiau.
Be Visagino, kokių dar sovietų rėžimo liekanų matai Lietuvoje?
Čia jų daugybė. Tačiau norėčiau paminėti, kad neseniai grįžau iš Minsko (Baltarusija). Ši kelionė man parodė, kad palyginus Lietuva yra gana šiuolaikiška šalis, turinti šiuolaikinį įvaizdį.
Prie kokių projektų dabar dirbti ir ar greičiausiu metu galėsime tavo darbų pamatyti ir Vilniuje?
Šiuo metu dirbu prie 2 didelių projektų. „Half Life“ – fotografijos projektas Visagine, kurį pradėjo vienas britų žurnalas, paprašęs, kad dirbčiau tik juodai balta 35 mm juosta. Pats šiek tiek išplėčiau pradinę idėją ir dabar dar įjungiau „iPhone“. Galima sakyti, kiekvieną dieną „fiksuoju“ Visagino gyvenimą. Kai kurias „Half Life“ fotografijas galite pamatyti mano tinklapyje ir visai netrukus – Vilniaus klube „Cozy“.
Antrasis projektas, kurį pradėjau visai neseniai, vadinasi „Snapshot Citizens“. Šiuo projektu siekiu surinkti didžiulį archyvą fotografijų, darytų tarp 1917 ir 1999 m.
Labai mėgstu savo darbus eksponuoti viešose vietose ir galerijose. Tai yra pats geriausias būdas būti arčiau savos publikos.
Labai įdomus tavo fotografijos būdas – daugelį nuotraukų daryti telefonu. Kaip manai, ar geram fotografui reikalinga „Photoshop“ programa?
„Photoshop“ naudojau tik pašalinti įbrėžimam negatyvuose, pataisyti spalvų kontrastus ir panašiai. Daugiau nieko. Visi, kurie klausėsi mano kalbos TEDx konferencijoje, supras, apie ką kalbu. Nuotraukos kokybė ir paveiksliukas man nelabai rūpi. Nuotraukose pilna užkoduotos informacijos. Būtent tai jas ir padaro tokiomis įdomiomis.
