Radinys nustebino net ekspertus: namų skrynioje aptiktas šimtmetį dingęs filmas
JAV namų archyve aptikta kino istorijai itin vertinga relikvija – daugiau nei šimtmetį dingusiu laikytas 1897 metais sukurtas Georges’o Méliès filmas Gugusse et l’Automate. Medžiaga buvo rasta senojoje šeimos skrynioje ir tik perduota specialistams atskleidė, kokį radinį joje saugojo laikas.
Kaip skelbia JAV Kongreso bibliotekos specialistai, juostas iš Mičigano valstijos perdavė pensininkas mokytojas Billas McFarlandas. Jis ilgus metus laikė prosenelio paliktą medinę skrynią su senomis kino juostomis, tačiau nežinojo nei jų turinio, nei kaip saugiai jas patikrinti.
Ekspertai nurodo, kad radinys ypač retas dėl naudojamos nitroceliuliozės juostos – XIX amžiaus pabaigoje paplitęs formatas buvo nestabilus, greitai degraduojantis ir labai degus. Dėl šios priežasties didelė dalis ankstyvojo kino kūrinių buvo prarasta, sunaikinta gaisruose arba tiesiog suiro.
Šiuo atveju išlikimą lėmė ir sėkmė, ir aplinkybių grandinė: ritės daugiau nei 100 metų keliavo per skirtingas vietas – nuo palėpių iki ūkinių pastatų ir garažų.
Tarp maždaug dešimties apgadintų, surūdijusių ar sulipusių juostų Kongreso bibliotekos archyvistai atpažino kopiją, anksčiau minimą tik kataloguose ir aprašymuose.
Kodėl šis kūrinys toks svarbus
Filmas trunka apie 45 sekundes, tačiau jo reikšmė neproporcingai didelė. Jame pasirodo humanoidinis automatas, dažnai įvardijamas kaip vienas ankstyviausių roboto atvaizdų kino istorijoje, o pats siužetas sukasi apie žmogaus sukurtą mechaninę būtybę, kuri ima elgtis savarankiškai.
Pasak tyrėjų, tai ypač įdomu ir platesniame kultūriniame kontekste: žodis robotas plačiau įsitvirtino tik 1921 metais, kai čekų rašytojas Karelas Čapekas jį pavartojo pjesėje R.U.R. Tad Méliès kūrinys rodo, kad žmogaus ir mašinos santykio, kontrolės ir maišto motyvai buvo vaizduotėje dar pačioje kino aušroje.
Méliès, laikomas vienu kino kalbos ir specialiųjų efektų pradininkų, čia tęsia jam būdingą stilistiką: magijos triukai, humoras ir ankstyvosios fantastikos nuojauta susipina į trumpą, bet aiškiai atpažįstamą istoriją.
Šiandien, kai DI ir robotika vis labiau persikelia į kasdienybę, radinys įgauna papildomą aktualumą – jis primena, kad klausimai apie žmogaus kūrinių autonomiją nėra nauji.
Sudėtinga rekonstrukcija ir identifikacija
Kongreso bibliotekos archyvistai pabrėžia, kad filmo identifikavimas pareikalavo daug kruopštaus darbo. Sulipusius fragmentus reikėjo rankiniu būdu atskirti, o juostą analizuoti kadras po kadro, kol tapo įmanoma patikimai patvirtinti kūrinio kilmę ir atkurti peržiūrai tinkamą versiją.
Toks radinys svarbus ne tik kaip sensacija, bet ir kaip praktinis priminimas, kokią reikšmę turi privačių archyvų tvarkymas ir profesionali konservacija. Ankstyvojo kino paveldas vis dar gali slėptis namų dėžėse, tačiau jį išsaugoti įmanoma tik tuomet, kai medžiaga laiku patenka į specialistų rankas.
„Tarp apgadintų nitroceliuliozės juostų aptikome tikrą lobį – anksčiau prarastu laikytą Méliès filmą Gugusse et l’Automate“, – teigiama Kongreso bibliotekos pranešime.
