Senovinis rankraštis perskaitytas iš naujo: rekonstruoti ankstyvojo krikščionybės teksto fragmentai
Glazgo universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama tyrėjo Garricko Alleno, paskelbė atkūrusi 42 anksčiau laikytus prarastais ankstyvo Naujojo Testamento rankraščio puslapius. Kalbama apie vadinamąjį Codex H – VI amžiaus pergamentinį kodeksą, kuriame išliko apaštalo Pauliaus laiškų fragmentai. Svarbiausia tai, kad puslapiai nebuvo „rasti“ fiziškai, o rekonstruoti iš vos įžiūrimų pėdsakų, pasitelkus pažangias vaizdinimo technologijas.
Tyrėjų teigimu, rankraščio likimą pakeitė XIII amžius, kai jis buvo išardytas vienuolyne Didžiojoje Lavroje Atoso kalne. Viduramžiais senų knygų pergamentas neretai būdavo perdirbamas: tekstas nugramdomas, ant tų pačių lapų perrašomas naujas, o kartais pergamentas panaudojamas kitų knygų įrišams. Dėl tokio „perdirbimo“ Codex H dalys išsisklaidė ir atsidūrė skirtingose Europos bibliotekose.
Ilgą laiką manyta, kad trūkstami puslapiai prarasti negrįžtamai. Proveržis įvyko mokslininkams pastebėjus subtilius atspaudus, atsiradusius tada, kai originalus tekstas buvo šalinamas ir keičiamas kitu. Rašalo cheminės savybės galėjo palikti beveik nematomus „šešėlinius“ pėdsakus ant gretimų ar vėliau su pergamentu kontaktavusių lapų, o plika akimi jų įžvelgti praktiškai neįmanoma.
Kaip tekstas buvo atkurtas?
Komanda pasitelkė multispektrinį vaizdinimą – metodą, kai objektas fotografuojamas skirtingais šviesos bangų ilgiais. Tokiu būdu galima išryškinti blukusius ar paslėptus rašalo pėdsakus, kurie įprastame apšvietime susilieja su pergamento fonu. Praktikoje tai leido iš vieno išlikusio lapo „ištraukti“ tekstinius pėdsakus, susijusius su kitomis rankraščio dalimis, kurių materialiai nebeliko.
Lygiagrečiai atlikti pergamento radiokarboniniai tyrimai patvirtino, kad medžiaga datuotina VI amžiumi. Tai padeda tiksliau įrėminti rankraštį ankstyvosios krikščionybės laikotarpyje, kai Naujojo Testamento tekstai buvo aktyviai perrašinėjami, redaguojami ir platinami skirtinguose regionuose.
Kodėl tai svarbu, jei turinys žinomas?
Mokslininkai pabrėžia, kad atkurti fragmentai nepateikia sensacingai naujo turinio – tai ir toliau žinomos Pauliaus laiškų vietos. Vis dėlto radinys reikšmingas tekstologijai ir rankraščių tyrimams, nes leidžia geriau suprasti, kaip ankstyvieji krikščioniški tekstai buvo organizuojami, skaitomi ir taisomi. Ypač vertingos detalės apie ankstyvas skyrimo į dalis praktikas, kurios gali skirtis nuo vėliau nusistovėjusių Biblijos struktūrų.
Rankraštyje taip pat matomos raštininkų darbo žymės: taisymai, pastabos, perrašymo metu atlikti pakeitimai. Tokie pėdsakai rodo, kad tekstai nebuvo vien mechaniškai kopijuojami, o naudojami, tikslinami ir interpretuojami, priklausomai nuo bendruomenių poreikių. Tyrėjų vertinimu, šios detalės padeda tiksliau atsekti, kaip per šimtmečius formavosi ir buvo perduodama Naujojo Testamento tekstinė tradicija.
Galiausiai, 42 puslapių rekonstrukcija laikoma vienu svarbesnių pastarųjų metų žingsnių tiriant Naujojo Testamento rankraštinį paveldą. Nors ji nekeičia pačių laiškų turinio, reikšmingai praplečia žinias apie tai, kaip ankstyvieji kodeksai buvo naudojami, kaip jų tekstai kito praktikoje ir kokį kelią šie rašytiniai liudijimai nuėjo iki šių dienų.
