Pensijų kaupimas II pakopoje: kodėl vieni pasilieka, o kiti nusprendžia pasitraukti?
Diskusija dėl II pensijų pakopos Lietuvoje jau seniai nebėra vien teorinė. Nuo 2026 metų sausio 1 dienos sistema tapo gerokai lankstesnė: nebeliko automatinio įtraukimo, atsirado dvejų metų „langas“ pasitraukti iš kaupimo, o kai kuriais atvejais leista atsiimti dalį ar net visą sukauptą sumą. Dėl to klausimas „likti ar išeiti“ daugeliui tapo labai praktišku sprendimu, o ne politine ar ekonomine diskusija iš šalies.
Kol kas turimi duomenys rodo vieną aiškią tendenciją: lietuviai nėra vieningi. Dalis nori išlaikyti papildomą kaupimą senatvei, tačiau labai didelė dalis renkasi daugiau lankstumo ir nori turėti teisę pasitraukti arba bent jau nestiprinti savo įsipareigojimų sistemai.
Ką rodo realūs pasirinkimai?
Vienas ryškiausių signalų matėsi dar iki naujos tvarkos įsigaliojimo. „Sodra“ 2025 metų liepos 10 dieną skelbė, kad iš 236 tūkst. žmonių, gavusių pranešimus apie įtraukimą į kaupimą arba anksčiau sustabdytų įmokų atnaujinimą, sistemoje liko 36 tūkst. gyventojų, o apie 200 tūkst. atsisakė dalyvauti kaupime. Tai rodo, kad automatinio įtraukimo modelyje noras likti nebuvo vyraujantis.
Kita vertus, visa sistema vis tiek išlieka labai didelė. „Lietuvos banko“ duomenimis, 2025 metų birželio 30 dieną II pakopoje senatvei kaupė beveik 1,43 mln. dalyvių, iš jų beveik 800 tūkst. kaupė aktyviai. Sukauptas turtas siekė apie 9,4 mlrd. Eur. Tai reiškia, kad net ir daug diskusijų kelianti sistema vis dar apima labai didelę visuomenės dalį.
Todėl šiandien tiksliausia būtų sakyti taip: lietuviai masiškai nebėga iš II pakopos kaip iš sistemos, kuria visiškai nepasitiki, tačiau akivaizdžiai nori daugiau pasirinkimo. Būtent dėl to ankstesniais metais tiek daug žmonių atsisakydavo automatinio įtraukimo, o 2026–2027 metų laikotarpis taps tikru testu, kiek žmonių apsispręs galutinai pasitraukti.
Kodėl vieni lieka, o kiti svarsto išeiti?
Motyvai likti gana aiškūs. II pakopoje žmogus kaupia ne vien iš savo 3 proc. įmokos nuo darbo užmokesčio. Prie jos prisideda ir valstybė, kuri 2026 metais kas mėnesį prideda 33,49 Eur. Be to, „Lietuvos bankas“ nurodo, kad vidutinė metinė II pakopos fondų grąža nuo 2004 metų sudaro 5,2 proc., o nuo 2019 metų – 8,5 proc. Daliai gyventojų tai atrodo kaip paprastas ir gana patogus būdas ilgainiui padidinti būsimas pajamas senatvėje.
Tačiau motyvų išeiti taip pat netrūksta. Daliai žmonių nepatinka tai, kad dalis atlyginimo nukreipiama į fondą dabar, kai pinigų reikia kasdienėms išlaidoms. Kiti nepasitiki pačia sistema, nenori ilgam užšaldyti lėšų arba mano, kad sukauptus pinigus galėtų panaudoti efektyviau savarankiškai. Dar kitiems svarbus pats principas, kad sprendimas dėl kaupimo turi būti jų, o ne sistemos.
Šį neapibrėžtumą parodė ir visuomenės apklausos. 2025 metų pabaigoje LRT užsakymu atlikta apklausa rodė, kad beveik 59 proc. gyventojų sakė ketinantys atsiimti pinigus iš II pakopos, kai tai bus leista. Vis dėlto apklausos dar nėra galutinis elgesys. Realius pasirinkimus galutinai parodys tik 2026–2027 metų pasitraukimo laikotarpis.
Ką tai reiškia dabar?
Šiuo metu atsakymas į klausimą „ką renkasi lietuviai?“ yra dvilypis. Jei žiūrime į automatinį įtraukimą, lietuviai gana aiškiai parodė, kad nenori būti įtraukiami beveik pagal nutylėjimą. Jei žiūrime į bendrą sistemos mastą, matome, kad II pakopa vis dar išlaiko šimtus tūkstančių aktyviai kaupiančių žmonių ir milijardus eurų turto.
Todėl tikroji kryptis šiandien atrodo tokia: lietuviai nebūtinai atsisako paties kaupimo idėjos, bet vis garsiau renkasi laisvę spręsti patys. Vieni lieka dėl valstybės paskatos, ilgo laikotarpio grąžos ir patogumo. Kiti renkasi išeiti, nes jiems svarbiau lankstumas, prieiga prie savo pinigų ir mažesnė priklausomybė nuo sistemos taisyklių.
Galutinė išvada paprasta: kol kas Lietuvoje matyti ne vienas dominuojantis pasirinkimas, o suskilęs požiūris. Tačiau viena jau aišku dabar: po 2026 metų II pakopa nebėra sistema, kurioje žmonės lieka vien todėl, kad taip nutiko automatiškai. Nuo šiol joje liks tie, kurie sąmoningai nuspręs, kad jiems tai verta.
