Šie smidrai daug saldesni už įprastus: daugelis apie juos net nežino

Žirniniais vadinami smidrai išsiskiria iš pirmo žvilgsnio: jie būna tolygiai žali, be purpurinių atspalvių ties viršūnėlėmis. Tokį vaizdą lemia natūrali sudėtis, nes šioje atmainoje beveik nėra antocianinų, kurie kitoms veislėms suteikia violetinių tonų.

Nors pavasarį smidrai vis dažniau atsiduria parduotuvių lentynose, žirniniai vis dar lieka nišiniu pasirinkimu. Dalis pirkėjų jų tiesiog neatpažįsta, o kiti renkasi įprastus žaliuosius dėl įpročio, nors skonio skirtumas dažnai nustebina.

Skonis švelnesnis ir saldesnis

Žirniniai smidrai vertinami dėl subtilesnio, lengvai salstelėjusio skonio, kuris primena jaunus žirnelius ar cukrinius ankštinius. Jie paprastai būna mažiau kartūs ir švelnesni nei klasikiniai žalieji smidrai, todėl tinka net tiems, kurie šios daržovės iki šiol vengė.

Dar viena priežastis, kodėl juos renkasi virtuvės profesionalai, yra tekstūra. Dažnai jie būna mažiau plaušingi, su mažiau kietų skaidulų, todėl valgomi maloniau ir nereikalauja sudėtingo paruošimo.

Kaip gaminti, kad neprarastų kokybės

Šie smidrai geriausiai atsiskleidžia paprastume: trumpas apvirimas, lengvas apkepinimas ar kepimas orkaitėje padeda išlaikyti traškumą. Per ilga kaitra greitai suminkština stiebus ir „nuplauna“ jų šviežumą, todėl svarbiausia jų nepervirti.

Skonį dažniausiai pakanka paryškinti sviestu, druska, šviežiai maltais pipirais, citrina ar kiaušiniu. Pavasario virtuvėje jie dera su jaunomis bulvėmis, krapais, lengvais jogurto pagrindo padažais, taip pat su žuvimi ar švelniais sūriais.

Mitybos požiūriu smidrai vertinami dėl skaidulų, folio rūgšties ir vitaminų, o jų sezonas Europoje įprastai trumpas, todėl pirkėjai vis dažniau ieško įdomesnių atmainų. Dėl šios priežasties žirniniai smidrai pamažu atsiranda ne tik restoranuose, bet ir namų virtuvėje kaip sezoninis, lengvas pasirinkimas.