Ilgalaikis poveikis pesticidui chlorpirifosui, plačiai naudojamam JAV ūkiuose, siejamas su daugiau kaip 2,5 karto padidėjusia Parkinsono ligos rizika, rodo nauji tyrimai.
Šią išvadą pateikė didelės apimties, bendruomenėje atliktas atvejo–kontrolės tyrimas, kurį atliko Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) mokslininkai. Be epidemiologinių duomenų analizės, tyrėjų komanda pasitelkė ir gyvūnų modelius, kad nustatytų, kokio pobūdžio smegenų pažeidimus gali sukelti chlorpirifosas.
Šis darbas papildo jau anksčiau išsakytas abejones dėl pesticidų ir Parkinsono ligos sąsajų. Vis dėlto nustatyti ilgalaikį cheminių medžiagų poveikį ir atskirti jį nuo kitų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, genetikos, yra sudėtinga užduotis.
„Šis tyrimas išskiria chlorpirifosą kaip konkretų aplinkos rizikos veiksnį, susijusį su Parkinsono liga, o ne tik pesticidus kaip bendrą klasę“, teigia neurologas Jeffas Bronsteinas iš UCLA.
Tyrėjai palygino 829 Parkinsono liga sergančius asmenis su 824 žmonėmis, kuriems ši liga nenustatyta. Dalyvių namų ir darboviečių adresai buvo susieti su Kalifornijos valstijos pesticidų naudojimo įrašais, siekiančiais 1974 metus. Taip komanda apskaičiavo tikėtiną kiekvieno žmogaus sąlytį su chlorpirifosu.
Nustatyta, kad asmenys, kurie darbe patyrė didžiausią ir ilgiausiai trunkantį poveikį chlorpirifosui, turėjo 2,74 karto didesnę Parkinsono ligos išsivystymo tikimybę, palyginti su tais, kurie patyrė minimalų ar jokį poveikį.
Dar daugiau – reikšmingai padidėjusi rizika buvo susijusi su poveikiu, trunkančiu ilgiau nei dešimtmetį. Tai atitinka Parkinsono ligos vystymosi pobūdį, nes ši liga dažnai prasideda daug metų prieš pasireiškiant pirmiesiems simptomams.
Alfa-sinukleino baltymai (žalia spalva) pelių smegenyse buvo gausesni po poveikio chlorpirifosui (apatinė eilė). Tai rodo baltymų sankaupų didėjimą, kuris siejamas su būdingais Parkinsono ligos patologiniais pakitimais.
Siekdama įvertinti, ar aptikta sąsaja gali būti priežastinė, komanda atliko eksperimentus su pelėmis ir zebrazuvėmis. Pelių, kurioms buvo duotas chlorpirifosas, judesiai sutriko, o jų smegenyse sumažėjo dopaminą gaminančių neuronų skaičius – tai vienas iš būdingų Parkinsono ligos požymių.
Pelių smegenyse taip pat buvo aptikta alfa-sinukleino baltymų sankaupų, atitinkančių tipinius Parkinsono ligos patologinius žymenis. Zebrazuvėse chlorpirifosas trikdė autofagiją – esminį ląstelių atliekų šalinimo procesą. Kai tyrėjai skatino autofagiją, neuronai buvo geriau apsaugoti nuo pažeidimų.
Ši chlorpirifoso ir autofagijos sąsaja yra ypač reikšminga: keli ankstesni tyrimai parodė, kad sutrikusi autofagija gali būti vienas iš pagrindinių Parkinsono ligos metu vykstančio smegenų pažeidimo kelių. Atrodo tikėtina, kad chlorpirifosas veikia būtent per šį mechanizmą.
„Parodę biologinį mechanizmą gyvūnų modeliuose, įrodėme, kad ši sąsaja greičiausiai yra priežastinė“, pabrėžia Bronsteinas.
Chlorpirifosas jau buvo siejamas su vaikų smegenų vystymosi sutrikimais ir yra uždraustas Jungtinėje Karalystėje bei Europos Sąjungoje. Jungtinėse Valstijose jo naudojimas per pastaruosius dešimtmečius šiek tiek apribotas, tačiau šis pesticidas vis dar purškiamas ant daugelio maistinių kultūrų įvairiose valstijose.
Vis daugėja įrodymų, kad chlorpirifosas prisideda prie Parkinsono ligos rizikos, tačiau tai tėra vienas iš daugelio veiksnių. Nors nėra iki galo aišku, kaip tiksliai prasideda ši liga, žinoma, kad riziką taip pat didina paveldimi genai, prastos kokybės miegas ir net gyvenamoji vieta šalia golfo aikštynų, tikriausiai dėl intensyvaus pesticidų naudojimo.
Ateityje mokslininkai planuoja tirti ir kitas pesticidų rūšis bei jų galimą poveikį smegenims. Taip pat ketinama aiškintis, ar gydymo būdai, apsaugantys nuo autofagijos sutrikimų, galėtų sumažinti chlorpirifoso sukeltą žalą ir galbūt net sulėtinti Parkinsono ligos progresavimą.
„Atrastas ryšys tarp sutrikusios autofagijos ir neurotoksiškumo nurodo ir galimas terapines kryptis, kaip apsaugoti pažeidžiamas smegenų ląsteles“, sako Bronsteinas.
