dainos
Nuo rugsėjo naujas dainas pristatinėjantys MOVO praėjusią savaitę paviešino ir visą savo antrąjį albumą „Kalnuose“. Jo klausytis nuo šiol galima ne tik internetinėje erdvėje, bet ir įsigyti CD pavidalu.
Artėjanti Šv. Valentino diena, vienus džiugina, kitus piktina, trečius palieka visiškai abejingus. Kokią turi būti Valentino diena – kiekvienas sprendžia individualiai. Vienok, tai proga kažką švęsti. Vis tik, kalbant apie tradicinę Šv. Valentino dieną, kuri iš tiesų, turi gražią atsiradimo istoriją – tai įsimylėjėlių diena, tad visą šios dienos šlovę susišlavę romantiški meilės santykiai „už borto“ palieka vienišuosius. Ko gero, svarbiausia, nepriimti to labai rimtai, mylėti save, o jei užklupo pyktis Valentino dienai ir raudonųjų širdučių invazijai – muzika gali būti puikus „gelbėjimosi ratas“. Jei galvojate, kad visos dainos yra apie meilę – esate beveik teisūs, tik tarp jų galima rasti labai daug priešingą žinutę skleidžiančių dainų, kurių nederėtų dedikuoti mylimam žmogui Šv. Valentino dieną. Taigi, šį penktadienį siūlome14 anti-Valentino dienos dainų.
Pasaulinėje muzikos industrijoje svetimų dainų perdarymas („koveriavimas“) tapo neatsietina ir pilnaverte verslo dalimi. Lietuvos muzikantai taip pat neatsilieka. Tiesa, kartais tai pavirsta į apgailėtiną parodiją, tačiau ne visada. Kaip sakoma, iš šimto blogų, bent vienas būna tikrai geras.
Kartais kalbama, kad gerą koverį sunkiau padaryti negu originalią dainą. Štai, prancūzai „Novelle voyage” išgarsėjo perdainuodami ir naujam gyvenimui prikeldami įvairaus stiliaus senus dainų topus. Muzikos legenda – Johnny Cashas – kitų dainas perdarydavo taip gerai, kad net didžiausi melomanai pasimesdavo ir prirašydavo jas prie autorinių Casho darbų.
Deja, Lietuvoje tokių koverių išties mažai. Turbūt visi gerai prisimename realybės šou žvaigždūnų perdarytus pop kūrinius, kurie tiesiog keldavo juoką. Tačiau ir mes turime kuo pasidžiaugti. Tiesa, ar verta perdaryti kitų dainas, ar ne – palieku spręsti jums.
Pateikiame keletą įdomesnių Lietuvos muzikantų dainų, perdarytų tiek iš vietinių, tiek iš užsienio atlikėjų kūrinių:
„Keistuolių teatras“
Šie linksmieji teatralai ne tik metų metus džiugina nuostabiais spektakliais, bet ir pasižymi profesionaliais pasaulinių muzikos hitų koveriais. Tiesa, jie teisybės neslepia ir albumą pavadino „Vogtos dainos“.
„Keistolių teatras“ – „O mes vaikai“
Originalas „USA for Africa“ – „We are the world“
Jazzu
Turbūt viena perspektyviausių ir daugiausiai žadančių Lietuvos atlikėjų. Šilkinio balso savininkė perdarė SEL’o dainą:
Jazzu – „Kiemas“
Originalas SEL – „Kiemas“
„Bora“
Viena pirmųjų ir turbūt pati populiariausia Lietuvoje ir Europoje hardkoro stiliaus grupė Lietuvoje. Perdarė pankroko legendų „The Clash“ kūrinį:
„Bora“ – „Vilnius Dega“
Originalas „The Clash“ – „London’s burning“
„Atsitiko“
Švelniosios „Atsitiko“ perdarė seną lietuvišką pop hitą „Novelle voyage” stiliumi:
„Atsitiko“ – „Kas mes tokie? (ne metalistai)“
Originalas „D.A. 17“ – „Kas mes tokie? (ne metalistai)“
„Arklio galia“
Tikri blizenai iš Lietuvos. Labai jauni ir labai įdomus. Jie pasirinko J. Hendrix’o kūrinį:
„Arklio Galia“ – „Ei, Juozai“
Originalas Jimi Hendrix – „Hey Joe“
„Antis“
Legendinė roko grupė beveik neatpažįstamai interpretavo senos pop grupės dainą:
„Antis“ – „Zombiai“
Originalas „Down Under – Men at work“
Stasys Povilaitis
Mūsų mamų ir močiučių numylėtinis ir pop estrados ikona. Dainą perdarė taip, kad netgi A. Mamontovui koveriavus šią versiją, skliausteliuose buvo rašoma S. Povilaičio autorystė!
Stasys Povilaitis – „Švieski man vėl“
Originalas Tony Ronald – Get Me Some Help
Rinko Goda Raibbytė
Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji – teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla kasdien – įsijungus televizorių, klausant radiją, naršant internete.
Kalbos kertelė
Valstybinės lietuvių kalbos komisija, klausiama, kokie yra lietuviški svetimybės koveris (kaveris) atitikmenys, atsako, kad tai – žargono žodis (angl. cover, cover version), o sakyti reikėtų „dainos versija“, „perdainuota daina“.
Deja, tenka pastebėti, kad koveris – nebūtinai daina, t. y. gali būti ir instrumentinis kūrinys. Todėl turbūt labiausiai tiktų terminas „muzikinio kūrinio versija“, bet liežuvis sunkiai verčiasi taip sakyti. Kažkada, menu, buvo siūlomas ir žodis „perdara“, tačiau neprigijo.
Pikantiška koverio kilmės versija
Dabar truputis istorijos. Kada ir kaip atsirado pirmieji koveriai?
Įdomų paaiškinimą pateikia žmogus, kurio daina tapo bene garsiausiu visų laikų koveriu. Tai – Donas McLeanas (g. 1945), amerikiečių folkroko dainininkas, išgarsėjęs 1971 m. daina „American Pie“. Šis kūrinys – aštuonių su puse minučių impresionistinė baladė, inspiruota lėktuvo katastrofos, įvykusios 1959 m. vasario 3 d., kai žuvo trys žymūs dainininkai – 22 metų Buddy Holly, 17 metų Ritchie Valensas ir 28 metų Jilesas Perry Richardsonas („The Big Bopper“). Ta diena buvo pavadinta „Diena, kai mirė muzika“ („The Day the Music Died“). Daina yra penktoje vietoje tarp 365 geriausių XX amžiaus dainų. Nors „American Pie“ perdainavo daug įvairių stilių atlikėjų (nuo Tori Amos iki ska stiliaus grupės „Catch 22“ bei alternatyviojo roko komandos „Killdozer“), labiausiai ji išgarsėjo beveik po 30 metų – 2000 m., kai ją perdainavo Madonna. Tiesa, jos versija buvo dvigubai trumpesnė ir ne tokia dramatiška kaip originalas, be to, ji buvo atlikta kaip šokių muzikos daina, o ne kaip folkroko baladė. Nepaisant to, prisiminę tragediją, žmonės palaikė Madonną, ir jos versija sulaukė ne mažesnio populiarumo nei paties Dono McLeano daina 1971 m.
Dainininkas jautėsi labai pagerbtas pop karalienės, o apie koverių atsiradimą kalbėjo: „Buvo laikai, kai (Amerikoje) gyvavo juodųjų ir baltųjų radijo stotys, t. y. jei juodaodžiai sukurdavo gerą dainą, baltieji norėdavo ją išgirsti per savąją radijo stotį, tad grupė baltųjų eidavo į įrašų studiją ir perdainuodavo tą pačią dainą. Taigi koveris – rasistų išradimas.“
Komercija, nostalgija, vagystės, smurtas
Donas McLeanas teisus, tačiau tai – tik vienas koverių kultūros aspektas.
Muzikologai, ieškodami koverių kultūros ištakų, mintimis grįžta į menestrelių laikus. Pats terminas koveris atsirado XX a. pradžioje, kai pirmosios (tuo metu – fonografo) įrašų kompanijos, išgirdusios apie sėkmingą dainą, hitą, ieškodavo muzikantų, kurie ją perdainuotų, ir taip ši kompanija išgarsėtų. Pavyzdžiui, Eddie Cantoro atlikta daina „Ain’t She Sweet“ (1927 m.) vėl tapo populiari kitų muzikantų dėka 1949 m., paskui – 1964 m.
Iš tikrųjų galima net nustatyti laiko ribą, kada koveris vėl tampa aktualus. Turbūt pagrindinis variklis (iš žmogiškos, o ne iš komercinės pusės) yra nostalgija. Kai tėvai primiršta gerą dainą, o vaikai nėra jos girdėję, staiga pasirodo koveris, ir abi kartos lieka patenkintos: vaikai – „nauja“ gera daina, tėvai – kad kažkas atgaivino „seną gerą“. Žinoma, dar labai svarbus įprotis: tarkime, niekam Lietuvoje turbūt originali australų grupės „Men at Work“ daina „Down Under“ (1981 m.) nėra geresnė už jos lietuvišką versiją – „Zombius“, atliktą dar tarybinėje Lietuvoje. Tačiau yra subjektyvi priežastis – „Antis“ buvo revoliucinė grupė, o jos dainos (beje, „Zombių“ tekstas skiriasi nuo „Down Under“) mums tiesiog įaugusios į kraują.
Vis dėlto kalbėdami apie koverių kultūrą, turime galvoje globalų komercinį reiškinį (su nostalgijos prieskoniu). Komercinės koverių kultūros nematau prasmės nagrinėti – viskas ir taip aišku: bebalsiai dainininkai ir gudragalviai jų prodiuseriai tiesiog nesivargina ieškoti autorinių dainų ir pavagia skambias melodijas iš žinomų ar mažiau žinomų kūrėjų.
Vienas žymiausių pavyzdžių – Filipas Kirkorovas. Dainininkas turi savo auditoriją, yra populiarus, ir tikrai ne vien dėl koverių. Tačiau bene labiausiai jis išgarsėjo daina „Oi, mama, šika dam“ („Oi, mama, jau kaip driokstelsiu“). Paaiškėjo, kad tai – vagystė. Originalas – vieno populiariausių Turkijos dainininkų Tarkano daina „A-Acayipsin (Hepsi Senin Mi)“ („Keista-a. Viskas– tavo, ar ne?“), kurioje yra žodžiai „Oynama şıkıdım şıkıdım“ („Žaidimas. Uždegti ugnį“).
F. Kirkorovo atvejis – bene būdingiausias koverių kultūroje kaip akivaizdi vagystė. Tarkanas su minėtąja daina tapo ne tik Turkijos popmuzikos žvaigžde, bet ir pirmuoju turku, išpopuliarėjusiu Europoje. 1998 m. iš Bulgarijos kilęs F. Kirkorovas itin pagarsėjo perdainavęs garsiąją Tarkano melodiją. Tuo F. Kirkorovo apetitas pelnytis iš svetimų dainų nesibaigė, todėl jis tapo Rusijos ir kitų šalių žurnalistų pašaipos objektu. Kulminacija – 2004 m. Rostove prie Dono. Rusų žurnalistei, spaudos konferencijoje paklaususiai F. Kirkorovo, kodėl jis dainuoja beveik vien koverius, šis necenzūriniais žodžiais ją išplūdo, tyčiojosi iš jos išvaizdos. Kai įžeista žurnalistė paliko spaudos konferencijų salę, ją užpuolė F. Kirkorovo apsaugininkai, atėmė ir sulaužė diktofoną su juostele. Tačiau viešumon skandalas išėjo kaipmat – viską užfiksavo žurnalistės kolegos.
Duoklė dievaičiams
Vis dėlto koverių kultūra – tai ne vien vagystės, smurtas ir didžiuliai pinigai (čia neturiu galvoje tokių atvejų kaip „Anties“).
Išleista tūkstančiai vadinamųjų tributų (angl. tribute), t. y. duoklės dievaičiams albumų. Juose surinktos žinomos populiaraus atlikėjo ar grupės dainos, kurias atlieka tam tikro stiliaus grupės. Kadangi kai kurie muzikantai yra tikri chameleonai (pirmiausia į galvą ateina Davidas Bowie) ir nepriklauso kuriam nors vienam stiliui, tad ir „duoklę“ jiems atiduoda įvairūs muzikantai: rokeriai, gotai, metalistai, ska, regio, džiazo, popmuzikos atlikėjai.
Iš savo „metalistinės“ praeities gerai pamenu, jog kiekviena save gerbianti thrash, death ar juodojo metalo grupė būdavo įrašiusi bent po vieną kitą „senųjų roko dievų“ (pvz., „Judas Priest“, „Black Sabbath“) koverį. Tai laikyta tartum prestižo reikalu.
Kokie atlikėjai „tributuojami“ labiausiai? Prieš juos vardijant, reikėtų pažymėti, kad egzistuoja netgi „duoklės“ grupės (angl. tribute acts), kurios groja tik vienos kurios nors grupės dainas. Beje, žinomiausios „duoklės“ grupės – „Dread Zeppelin“, „Björn Again“ bei „Gabba“, „Beatallica“ ir „Fab Faux“ bei „The Beatnix“ (originalai – „Led Zeppelin“, „ABBA“, „Metallica“ ir „The Beatles“). Tiesa, būtina pasakyti, kad pirmosios „duoklės“ grupės atsirado būtent „Bitlų“ dėka. Dar įdomi detalė – daugiausia „duoklės“ grupių yra Australijoje. Matyt, nerūpestingas gyvenimas daro savo…
Egzistuoja daugybė Elvio Presley’o antrininkų, „duoklės“ grupių gana juokingais pavadinimais (kai kurių net šifruoti nereikia): „The Iron Maidens“ (moterų grupė, grojanti „Iron Maiden“ dainas), „The Joshua Tree“ (groja „U2“ dainas), „Pink Fraud“ („Pink Floyd“), „AC/DShe“ (moterų grupė, grojanti „AC/DC“ dainas), „Spejbl’s Helprs“ (čekų grupė, grojanti 41 „AC/DC“ dainą; ji labai populiari Vokietijoje ir Austrijoje), „MiniKiss“ (liliputų grupė, grojanti „Kiss“ dainas); beje, tai – bene populiariausia muzikinė liliputų grupė pasaulyje), „Mandonna“ (vyrų grupė, grojanti Madonnos dainas), „West End Girls“ (merginų grupė, grojanti „Pet Shop Boys“ dainas) ir kiti.
Ar tai, kad grupės arba atlikėjo dainos yra labiausiai perdainuojamos ar tributuojamos, reiškia, jog ji / jis labai mėgstamas? Manau, taip. Vargu ar kas trauktų po langais ar užstalėje dainas, kurios nemielos širdžiai (menu Londoną 1995 m. pavasarį, kai visame mieste jaunimas su gitaromis dainavo tuomet išpopuliarėjusios grupės „Oasis“ dainą „Wonderwall“, apie kurią buvo paskleistas gandas neva tai koveris; iš tiesų – tai originali „Oasis“ daina, skirta jų įkvėpėjų „The Beatles“ nariui George’ui Harrisonui)? Neturiu omeny dainos „Ant kalno mūrai“. Tačiau, sutikęs lietuvį kitame pasaulio krašte, gali rasti su juo bendrą kalbą, jei žinosi, tarkime, Andriaus Mamontovo, „Anties“ ar „Bix“ dainą.
Nors informacija mus užvirsta klaikia lavina, tikrosios vertybės lieka. „Nesenstanti klasika“, – kaip byloja kičinis posakis. Kiekvienam ji sava, tačiau, perfrazuojant Joną Meką, kai žmogui bloga, jis dainuoja, ir jam pasidaro geriau. Tą suprato visų šiuolaikinių stilių tėvas – bliuzas. „Jei nežinai bliuzo, nėra prasmės imti gitarą ir groti rokenrolą ar bet kokį kitą populiariosios muzikos stilių“, – yra pasakęs „Rolling Stones“ gitaristas Keithas Richardsas.
Visi didieji muzikantai pradėjo nuo paprasto gitaros brazdinimo, pianino klavišų spaudymo ar kokio instrumento laužymo. „Paprastą muziką groti sunkiausia“, – pareiškė Albertas Collinsas, bliuzo gitaristas, tapęs tokių meistrų kaip Frankas Zappa, Coco Montoya, Gary’s Moore’as, Stevie Ray’us Vaughanas ir kiti mokytoju.
Dar svarbu paminėti tai, kad visi stiliai pagal „amžinojo sugrįžimo“ mitą turi tendenciją grįžti, kartotis šiek tiek keisdamiesi. Kai kurių muzikologų nuomone, kertiniai metai, kai buvo padėtas pagrindas visam šiuolaikiniam rokui bei eksperimentinei muzikai, buvo 1965–1975, nes būtent tada gimė tokie stiliai kaip krautrokas, psichodelinis rokas, sunkusis rokas, ambientas. Vėliau daugelis tiesiog atkartojo tai, kas jau sukurta, bet primiršta.
Išanalizavus 24 Lietuvoje transliuojamų radijo stočių grojaraščius, paaiškėjo, kad 2010 m. jų eteryje dažniausiai skambėjo Marijono Mikutavičiaus daina „Ar mylit ją jūs (aš tikrai myliu Lietuvą)“, o dažniausiai radijuje grojama grupe tapo SEL.
Pasaulinės intelektinės nuosavybės dienos, kuri minima balandžio 26 d., proga populiariausius šalies atlikėjus ir grupes sveikina Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA).
Be SEL, pernai keturiomis dažniausiai grojamomis grupėmis taip pat tapo „Pikaso“, „69 Danguje“, „Biplan“ ir „Mango“. O tarp populiariausių dainų – „Nupiešiu“ (SEL), „Laivai nutols“ (Amberlife ir Lina Joy), „Eastern European Funk“ („Inculto“) bei „Running fast“ (Donatas Montvydas).
Ilgąjį savaitgalį gimtadienius šventę M. Mikutavičius ir SEL lyderis Egidijus Dragūnas džiaugėsi žinia, kad jų dainos tapo populiariausiomis, tačiau jos nesureikšmino. „Naujiena tikrai netikėta, bet maloni. Visada sakiau, kad kai kuri dainą, tai darai ne dėl to, kad ji taptų grojamiausia. Taip negalvoji, bet jeigu pavyksta – puiku“, – sakė M. Mikutavičius. Jam antrino E. Dragūnas: „Gera žinia, nesitikėjau, negalvojau. Ir puiki gimtadienio staigmena! Džiugu, kada dirbti ir tau sekasi“.
Kaip pagrindiniai atlikėjai pernai dažnai buvo grojami ir Alanas Chošnau, Violeta Tarasovienė, Andrius Mamontovas, Mantas Jankavičius. Grojamiausiais instrumentalistais tapo Alexander Ten, Marijus Adomaitis, Stanislovas Stavickis – Stano. Iš muzikos leidybos įmonių praėjusiais metais dažniausiai buvo grojami „Naujosios melodijos“, „Zuzi leidybos“ ir „Monako produkcijos“ išleisti kūriniai.
Pasaulinė intelektinės nuosavybės diena minima nuo 2000 m. O balandžio 26 diena pasirinkta dėl to, kad šią dieną 1970 m. įsteigta Tarptautinė intelektinės nuosavybės organizacija (World Intellectual Property Organization), kuriai priklauso ir Lietuva.
1999 m. įsteigta pelno nesiekianti organizacija AGATA vienija 3000 šalies atlikėjų ir fonogramų gamintojų. Asociacija administruoja narių gretutines teises, renka ir paskirsto atlyginimą už muzikos transliavimą, viešą atlikimą.