dviratininkai
Dviračių sezonui beprasidedant daugelis lietuvių skuba remontuoti dviračius ar dairosi naujų. Dalis kelionių dviračiais entuziastų, ypač miestiečiai, vis dažniau ieško dviračiams ir dviratininkams skirtų aksesuarų, papildomų saugumo priemonių. Patyrę dviratininkai žino, kad, naudojant įvairius dviračiams ir dviratininkams skirtus priedus, keliauti dviem ratais ne tik maloniau, bet ir saugiau.
Lietuvoje atšilus orams pristatyta pirmoji ryškiaspalvių liemenių kolekcija dviračių mylėtojams, norintiems kelyje ne tik judėti saugiai, bet ir atrodyti stilingai. Žinomo aksesuarų dizainerio Aliaus Makacko sukurti modeliai vaikams ir suaugusiems užpildė tuščią nišą vietinėje mados rinkoje – „SauGO“ prekės ženklas pasiūlė žaismingą alternatyvą kelininkų liemenėms.
Pastaraisiais metais Lietuvoje, o ypatingai didžiuosiuose miestuose, daugėja dviratininkų. Žmonės dviračius renkasi kaip alternatyvią, pigesnę bei ekologišką transporto priemonę, bei kaip aktyvų laisvalaikio praleidimo būdą. Sveikatos specialistai teigia, jog dviratis yra viena iš geriausių priemonių gerai žmogaus savijautai užtikrinti, be to dviračiu važiuoti yra smagu ir naudinga. Važiuojant dviračiu didėja ištvermė, gerėja širdies ir plaučių kraujotaka, stiprėja raumenys.
Švedų dizaino studentės Anna Haupt ir Terese Alstin ir aistringos dviračių mėgėjos nusprendė stilingai pasirūpinti dviratininkų saugumu ir sukūrė modernias oro pagalves Hovding, kurios stilingai paslėptos gražiose apykaklėse.
Vilniaus miesto savivaldybės pateikiamais duomenimis, Vilniuje yra 113 km dviračių takų. Iš pirmo žvilgsnio, šis skaičius atrodo išties nemažas. Tačiau žvelgiant į miesto dviračių trasos planą, kuriame pažymėti esami bei suplanuoti dviračių takai, situacija nedžiugina.
Takai nesudaro vientiso tinklo, o tik išsibarsčiusias atkarpas, kurios, rodos, po kelių dešimčių metrų dingsta tiesiog į niekur. Kuo toliau nuo centro, tuo labiau šis tinklas trūkinėja.
Kita problema – takai piešiami kaip pakliūva, kartais net pačiame šaligatvio viduryje, o ne greta gatvės kaip įprasta kitose šalyse. Tad nenustebkite, jei mindami pedalus, dviračių tako viduryje išvysite netikėčiausių kliūčių – lyg iš niekur išdygusį stulpą, šiukšliadėžę ar net gėlyną.
Pėsčiųjų ir dviratininkų grumtynės
Visgi turbūt dažniausiai dėl šių takų konfliktuoja dviratininkai ir pėstieji, kurie net tose vietose, kur pažymėti dviračių takai, ne visada linkę dalytis erdve. Kai kurie tai daro piktybiškai – nesitraukia nuo tako net signalizuojant, pyksta dėl pastabų, kiti tiesiog užmiršta, jog eina ne pėsčiųjų, o dviratininkų zona. Tai puikiai galima pastebėti senamiestyje, kur dviratininkai tiesiog priversti brautis pro miestiečių minią.
Mūsų kalbinta studentė Agnė pasakojo, jog iš Saulėtekio dviračiu dažnai važiuoja į paskaitas senamiestyje: „Įprastai dviračiu iki savo fakulteto nusigaunu greičiau negu viešuoju transportu, be to, nereikia stumdytis sausakimšame troleibuse.“ Paklausta, ar dviračių take netenka grumtis su praeiviais dėl vietos, mergina pasakojo, kad sunkiausia pravažiuoti pro stoteles, kai šiose laukia būriai žmonių. „Pasitaiko, kad tenka nulipti nuo dviračio ir kelis metrus jį vestis, nes dviratininkų takai vingiuoja visai šalia stotelių, tačiau ilgainiui mintinai išmoksti vietas, kur reikės nulipti, kur reikės apvažiuoti dideles duobes ar aukštus šaligatvių bortelius”,- pasakojo mergina.
Užburtas ratas
O ką daryti dviratininkui, kai takas staiga pasibaigia? Situacija kiek primena užburtą ratą, kuriame dviratininkai, atrodo, yra be vietos. Važiuojančius gatve keiksnoja vairuotojai, o minant pedalus šaligatviu tenka laviruoti tarp miestiečių ir pažeisti kelių eismo taisykles, nes „važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto.” Visgi, daugelis renkasi savo saugumą ir nusižengdami taisyklėms važiuoja šaligatviu, nes laviruodami intensyviame eisme dviratininkai neretai gali sukelti spūstis, be to, vairuotojai ne visada pastebi dviratininkus, o net menkiausias dviratininko kliudymas automobilio veidrodėliu gali baigtis rimtais sužeidimais.
Danija – dviratininkų Meka
Mūsų kalbinta, Kopenhagoje trejus metus gyvenanti Sandra teigia, jog tikriausiai nepažįsta nė vieno dano, kuris neturėtų dviračio. Čia pedalus mina visi – nuo vos vaikščioti išmokusių vaikų iki senų žmonių. „Man labai patinka stebėti po darbo dienos pralekiančius kostiumuotus vyrus su lagaminėliais ar išsidabinusias poniutes su aukštakulniais. Net yra tekę matyti žmonių su smokingais bei vakarinėmis suknelėmis, kurie mina pedalus“,- prisimena mergina. Paklausta apie oro sąlygas, Sandra neneigia, jog pasibaigus šiltiems orams, iš danų garažų į gatves pajuda daug daugiau mašinų negu įprastai. Tačiau nemaža dalis lieka ištikimi dviračiams net iškritus sniegui. „Keliai čia prižiūrimi, tvarkingi, visad švarūs, tad nereikia stumti dviračio per milžiniškas pusnis“,- džiaugiasi mergina.
Paklausta apie dviračių takų infrastruktūrą, Danijoje gyvenanti mergina teigia, jog dviračių takai yra beveik visur. Gatvėse egzistuoja net ir mažesni šviesoforai specialiai dviratininkams. „Paradoksalu, tačiau dviračiai tampa net savotiška Danijos problema. Žinoma, visi labai džiūgauja ir didžiuojasi miesto ekologija bei didžiuliu gamtos sergėtojų skaičiumi, tačiau dviratininkų daugėja taip sparčiai, jog piko metu tampa netgi pavojinga važinėti gatve, nes neapsikentę „profesionalai” pradeda elgtis grubiai“,- pasakoja mergina.
Pirmenybė – dviratininkui, nes jų Danijoje dauguma
Dažnas atvykėlis Danijoje susiduria su dilema – kuriuo taku jam eiti? Lietuviai įpratę, kad pirmenybė yra pėsčiajam, tačiau Danijoje dviratis – visagalis. Dažnai eilinis žmogus turės keliauti palei tvoras ar neapkarpytus krūmus, kai dviratininkas važiuos dvigubai platesniu keliu. „Šioje šalyje tiesiog elementaru, kad pėstysis turi savo kelią ir juo eina, o dviratininkas važiuoja jam skirtu keliu, o ne pėsčiojo. Be to, kartais važiuojant dviračiu savo tikslą gali pasiekti tris kartus greičiau nei važiuodamas tą patį atstumą autobusu ar nuosavu automobiliu, nes rytais keliai būna sausakimši, o dviračiams dažniausiai suteikiama pirmenybė“,- skirtumą pastebi mergina.
Dviračio detalės parodo kiekvieno asmens individualumą
Kalbėdamiesi su Sandra smalsaujame, kokius dviračius renkasi danai, ar kreipia didelį dėmesį jų išvaizdai ir dizainui. Mergina pasakoja, jog „dviračių yra visokiausių. Pamenu kai buvau jaunesnė, beveik visi kiemo vaikai konkuravo, kurio dviratis turės daugiau bėgių. Atvykusi į Daniją supratau, kad eilinį kartą mūsų šalyje vyrauja kažkoks keistas, perdėtas pasipuikavimo kultas. Gyvendama Kopenhagoje visur važinėju dviračiu ir puikiai išsiverčiu su trimis bėgiais, kurie yra būtiniausi ir svarbiausi tikriausiai kiekvienam dviratininkui. Jei įsigysi dviratį su septyniomis pavaromis, būsi vienas šūstresnių, tačiau čia to žmonės taip nesureikšmina kaip pas mus.“
Ir nors Danijoje svarbiausias kriterijus renkantis priemonę – poreikiai ir praktiškumas, dviračių mados visgi egzistuoja. Kaip Lietuvoje populiaru patobulinti savo mašinas, taip Danijoje – dviračius. Galima išvysti visokiausių – nuo išmargintų vėliavos spalvomis iki apkarstytų gėlytėmis. „Kartą net teko matyti jaunuolį minantį vienratį. Galima išvysti daug dviračių, kurių priekyje yra karutis arba vežimėlis, kuriame mamos ar tėvai vežasi susisodinę vaikus. Kiti ten talpina įvairius susipirktus ar gatvėse susirinktus rakandus, dar kiti įmontuoja garso kolonėles ir linksmina praeivius savo mėgiama muzika. Čia dviračio spalvos, lempos, krepšeliai, skambučiai – viskas atspindi to žmogaus asmenybę. O paskutinis mados klyksmas – tai spalvoti ratlankiai “,- pasakoja mergina.
Parengė Ieva Varkojytė
Nuotr. autorės ir K. Zaleskytės
O kokią transporto priemonę renkatės Jūs? Ar manote, kad Lietuvoje būtina populiarinti dviračius?
Vilniuje vyksiančio „Velomaratono“ metu, rugpjūčio 21-ąją, sekmadienį, specialiame sostinės vyriausiojo policijos komisariato autobuse bus galima pažymėti savo dviračius.
Jau šiandien galite įsigyti naujos kartos dviratį „RoundTail“, kuris išsiskiria dar nematytu dizainu ir gamybos technologija. Pagrindinė jo naujovė – apvali galinė šakė ir unikalus rėmas.
Populiariausio Kaune dviračių tako Laisvės alėjoje gali nebelikti. Į valdžią atėję socialdemokratai nutarė: dviračiai – pavojingi tarsi sportiniai motociklai.
Kam užkliuvo?
„Laisvės alėja yra pėsčiųjų zona, kurioje dviratininkai dabar jaučiasi šeimininkai. Siekiame, kad alėjoje jie jaustųsi kaip svečiai“, – pareiškė vicemeras Kęstutis Kriščiūnas, paklau
stas, ar tikrai pagrindinėje miesto arterijoje dviratininkai bus nepageidaujami.
Socialdemokratų deleguotas vicemeras teisinosi, kad kol kas dviračių tako niekas esą nenaikina, tik vyksta diskusija. K. Kriščiūnas nebuvo linkęs pripažinti, kad tai jo idėja.
„Administracijos darbuotojai iškėlė klausimą, ar tikslinga laikyti dviračių taką, nes kyla įvairių nemalonumų ir incidentų. Gal būtų verta dviratininkus nukreipti Karaliaus Mindaugo prospektu, įrengiant privažiavimo prie Laisvės alėjos takus A. Mickevičiaus ir Maironio gatvėse“, – aiškino mero pavaduotojas.
Pasiteiravus, kiek ir kokių incidentų Laisvės alėjoje pastaruoju metu kilo dėl dviratininkų kaltės, K. Kriščiūnas nieko konkretaus negalėjo atsakyti.
„Statistikos nežinau, bet visi kalba, kad matė ar girdėjo, kaip dviratininkas atsitrenkė ar ant ko nors užvažiavo. Apsimesti, kad nėra problemos, negalima“, – tikino socialdemokratas.
Priminus, kad dviračiai kaip susisiekimo ir laisvalaikio priemonė populiarėja tiek Europoje, tiek Kaune, K. Kriščiūnas puolė išsisukinėti: „Miesto gatvėse dviratininkams nesaugu. Dviračių takams prižiūrėti, krūmams išgenėti lėšų nebuvo skirta“.
Akibrokštas iš savų
Neoficialiai kalbama, kad dviratininkus išmesti iš Laisvės alėjos pasišovę ir kai kurie miesto tarybos nariai konservatoriai, nors jų lyderis Andrius Kupčinskas buvo šio dviračių tako iniciatorius.
„Pamenu, jaučiausi kaip dinozauras ant dviračio, kai siūliau paženklinti tą taką, nes valdantiesiems tuomet rūpėjo tik nerūkymo zona Laisvės alėjoje“, – dešimtmečio senumo įvykius prisiminė A. Kupčinskas.
Jis neabejoja, kad per tą laiką dviračių takas tikrai pasiteisino, nes Kaune dviračiai vis labiau populiarėja – kilo judėjimas „Kritinė masė“, pradėti organizuoti dviračių maratonai. Pats mėgstantis sėsti ant dviračio, buvęs Kauno meras įsitikinęs, kad dviratininkams būtų dar patogiau, jeigu dviračių takas sujungtų Laisvės alėją ir Ąžuolyną.
„Kol nebuvo dviračių tako, dviratininkai nardė po Laisvės alėją skersai išilgai. Dabar ir dviratininkai kultūringesni tapo, ir pėstieji tolerantiškesni“, – pastebėjo A. Kupčinskas.
Pasak jo, užmojai naikinti tokį taką yra nesuprantami, nes dviratis yra bevariklė transporto priemonė, todėl jais važinėjantiems kauniečiams turėtų būti išskirta zona pėsčiųjų alėjoje. „Galbūt tai politinis kerštas, bet juk ne man to dviračių tako reikėjo“, – stebėjosi buvęs Kauno meras.
Važinės be tako
Kol kas neaišku, ar socialdemokratų užmojis panaikinti dviračių taką Laisvės alėjoje sulauks pritarimo taryboje, nes ir valdančiųjų nuomonės išsiskyrė.
„Norint panaikinti, reikia pasiūlyti alternatyvą. O kol nėra ko siūlyti, nereikia karščiuotis ir skubėti“, – įsitikinęs Kauno meras Rimantas Mikaitis. Jis prisipažino pirmiausia norįs iš idėjos iniciatorių išgirsti, kaip jie siūlys judėti žmonėms, kurie įpratę važinėti dviračių takais.
„Dabar reikėtų pagalvoti, kaip ryškiau pažymėti dviračių taką, kad pėstieji į tai atkreiptų dėmesį ir apsidairytų kirsdami dviratininkų zoną“, – savo nuomonę dėstė R. Mikaitis.
„Turime statistinius duomenis, kad šis dviračių takas yra populiariausias Kaune. Jeigu iškeltume dviračių taką iš Laisvės alėjos, eitume prieš miesto gyvenimo srovę“ – tokiai idėjai kategoriškai nepritaria vicemeras Povilas Mačiulis.
Jis neabejoja, kad dviratininkai gerokai pagyvina Laisvės alėją, ir yra už dviračių tako platinimą, nes pagal reikalavimus dviejų krypčių takas turėtų būti apie 2,5–3 m pločio.
Vicemeras pripažįsta, kad kartais kyla problemų tiek dėl neapdairių pėsčiųjų, tiek dėl chuliganiškai besielgiančių dviratininkų. „Draudimais problemos neišspręsi, nes, panaikinus dviračių taką, dviratininkai vis tiek važinės Laisvės alėja“, – pastebėjo P. Mačiulis.
Jo manymu, reikėtų keliomis ryškiomis spalvomis pažymėti dviratininkams skirtą zoną, o pavojingiausiose vietose pastatyti įspėjamuosius ženklus. P. Mačiulis užsiminė, kad tereikia rasti laikiną sprendimo būdą, nes Laisvės alėjos rekonstrukcijos projekte numatyta kita zona dviratininkams.
Vos nutirpus sniegui, į gatves išriedėjo dviratės transporto priemonės, kurios sukelia papildomų nepatogumų visiems eismo dalyviams – tiek automobilių vairuotojams, tiek pėstiesiems.
Tačiau ekologiškų transporto priemonių mėgėjai – lygiaverčiai eismo dalyviai, kaip ir automobilių vairuotojai keliuose bei pėstieji šaligatviuose. Vengiant nelaimių ir eismo įvykių keliuose, šaligatviuose, reikia žinoti dviratininkų teises ir pareigas bei pasinaudoti rekomendacinio pobūdžio patarimais.
Dviratininkų teisės ir pareigos
Važiuoti keliais dviračiu galima ne jauniesniems, kaip 14 metų asmenims, o išklausius atitinkamą mokymo kursą – ne jaunesniems, kaip 12 metų asmenims.
Važiuoti galima tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu.
Dviračio gale turi būti raudonas signalo atšvaitas, o iš abiejų šonų – oranžinės spalvos atšvaitai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuojant keliu tamsiu paros metu arba esant blogam matomumui, priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas.
Dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus.
Dviračio vairuotojai iki 18 metų, važiuodami keliu, privalo būti užsidėję ir užsisegę dviratininko šalmą. Kitiems vyresniems kaip 18 metų asmenims, dviračiu važiuojantiems keliu, rekomenduojama būti užsidėjus ir užsisegus dviratininko šalmą.
Važiuoti dviračiu reikia tik dviračių takais, o kur jų nėra – kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, galima važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto.
Važiuodamas kelkraščiu dviratininkas privalo netrukdyti arba kelti pavojaus pėstiesiems.
Jeigu eismas intensyvus, o jums reikia pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, turite nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį.
Ne sankryžoje esančiame nereguliuojamame dviračių tako ir kelio susikirtime vairuodamas dviratį privalote duoti kelią kitoms transporto priemonėms ir pėstiesiems.
Važiuojamosios dalies pakraštyje pažymėtu dviračių taku, kuris nuo gretimos juostos nėra atskirtas veja, borteliu, atitvarais ar panašiai, dviračiu galite važiuoti tik ta pačia kryptimi, kuria vyksta eismas gretima juosta.
Važiuodami dviračių taku, važiuokite kuo arčiau tako (jiems skirtos tako dalies) dešiniojo krašto. Nesukelkite pavojaus pėstiesiems.
Vietose, kur eismą reguliuoja šviesoforai, vadovaukitės šviesoforu su dviračio simboliu, o kai jų nėra – transporto šviesoforų signalais.
Dviračių vairuotojams draudžiama:
Važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai;
Važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais;
Važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo;
Vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų;
Vežti, vilkti ar stumti krovinius, kurie trukdo vairuoti arba kelia pavojų kitiems eismo dalyviams;
Būti velkamiems kitų transporto priemonių;
Vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas;
Važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones.
Be abejo, kaip ir sėdant prie bet kokios transporto priemonės vairo, taip ir prie dviračio vairo draudžiama sėsti išgėrus. Pareigūnams nustačius, jog dviračio vairuotojas neblaivus, – gali tekti sumokėti nuo 300 iki 500 litų siekiančią baudą.
Dviratininkų elgesys
Dviratininkam patariama prie dviračio vairo prisitvirtinti galinio vaizdo veidrodėlius, kad matytų ne tik, kas vyksta priekyje, bet ir gale. Sukdami dviratininkai privalo rodyti signalus rankomis: sukant į kairę – ištiesus į šoną kairę ranką, į dešinę – dešinę ranką. Galimas ir kitas variantas – sukant į kairę – į šoną ištiesta ir per alkūnę statmenai į viršų sulenkta dešinė ranka, į dešinę – į šoną ištiesta ir per alkūnę statmenai į viršų sulenkta kairė ranka. Dviratininkui, kaip ir automobilio vairuotojui, būtina įvertinti kelio dangą – duobės, šulinio dangčiai, netikėtos kliūtys, šlapia arba apledėjusi kelio danga, žvyras – reikalauja didesnio atidumo ir saugaus greičio pasirinkimo.
Automobilių vairuotojų ir pėsčiųjų elgesys
Internetiniuose dviratininkų forumuose dviratininkai dažniausiai skundžiasi , kad juos netinkamai lenkia automobilių vairuotojai , o pėstieji – negerbia. Vienas iš forumo dalyvių neslėpė pykčio, kai automobilio vairuotojas jį, važiuojantį dviračiu, užkliudė automobilio veidrodėliu, kitas guodėsi, kad šalia „pralėkus“ sunkvežimiui sunku išlaikyti pusiausvyrą.
Dažnų dviratininkų problema – be pavadėlio ir antsnukio vedžiojami šunys, kurie lekia ratų įkandin ir kaskart siekia „nutvert“ dviratininko koją. Taip pat dviratininkai skundžiasi, kad jiems skirtus dviračių takus okupuoja pėstieji, o paprašius pasitraukti, – dar ir skundžiasi.
Dviračio transportavimas automobiliu
Norint gabenti dviračius automobiliu, reikalingi dviračių laikikliai, kurie yra tvirtinami arba ant automobilio stogo, arba ant galinio dankčio. Laikiklius reiktų rinktis įvertinus automobilio aukštį, kelionės trukmę.
Svarbu žinoti, jog tvirtinant dviratį ant galinio dangčio, jis neturi uždengti automobilio valstybinių numerių. Administracinių teisės pažeidimų kodekse (ATPK) numatyta, kad už vairavimą uždengtais, suklastotais ar kito automobilio valstybinio numerio ženklais skiriama 800-1200 litų bauda arba atimama teisė vairuoti transporto priemonę 6-12 mėnesių.
Taigi, ne tik dviratininkai, bet ir visi eismo dalyviai turi žinoti savo teises ir pareigas bei paisyti mandagumo ir pakantumo, – tik tokiu atveju kelyje išvengsime ne tik streso, bet, galbūt, ir didesnių nelaimių.
Panevėžio Laisvės aikštėje penktadienio pavakarę susirinko apie 400 dviratininkų, atvykusių miesto gatvėmis pasivažinėti kartu su geriausia 2010 metų Lietuvos sportininke, pasaulio dviračių treko čempione Simona Krupeckaite.