erasmus
Užsienio kalbų mokymasis, smalsumas, naujų kultūrų pažinimas, noras tobulėti ‒ tai bene dažniausi motyvai studijoms užsienyje, įsiūbuojantys nenumaldomą troškimą tęsti tarptautinės patirties maratoną. Taip nutiko ir Lietuvos edukologijos universiteto magistrantei Simonai Biveinytei. Pirmasis semestras praleistas Turkijoje pagal „Erasmus+“ programą prasitęsė iki metų studijų, dar vėliau ‒ studijos Ispanijoje ir planai tobulintis viename seniausių Europos universitetų Portugalijoje.
„Graikai gali tau paaiškinti bet ką, net nenaudodami kalbos, o tik gestikuliuodami“, – šypsodamasis sako Lukas Gužauskas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Informatikos fakulteto antrakursis. Praėjusį semestrą Lukas praleido saulėtoje Graikijoje, Tesalijos technologijų ir mokslo institute.
Paklausus, kokias asociacijas Jums kelia Šveicarija, greičiausiai paminėtumėte bankus, laikrodžius ir šokoladą, kuriam pieną tiekia Alpėse besiganančios karvės. Stereotipais ir paviršutiniškais vertinimais apaugusios dauguma šalių. Viena iš galimybių pamatyti tikrąjį šalies veidą – bent laikinai joje pagyventi. Būtent tokią galimybę suteikia „Erazmus“ mainų programa, kurioje dalyvavusioms Vilniaus kooperacijos kolegijos studentėms Evelinai Katauskytei ir Žanetai Chrustaliovaitei atiteko puiki proga pusmetį pagyventi kalnuotoje Ženevoje ir pažinti šalį iš arčiau.
Bakalauro diplomas – tarsi bankomato kortelė
Vos atvykus į Ženevą, lietuvaites nustebino švelnus klimatas – visiškai priešingas, kokį merginos įsivaizdavo vykdamos į Šveicariją. Vilniaus kooperacijos kolegijos studentės stebėjosi idealia švara, tvarkingomis gatvėmis ir itin patogiu viešuoju transportu. Ž. Chrustaliovaitė pasakojo esą iš pradžių buvę nejauku sutemus vienai eiti namo, bet netrukus mergina supratusi, kad bijoti nėra ko ir dar niekur nesijaučianti saugesnė nei kosmopolitiškojoje Ženevoje. Šveicarijoje gausu įvairių kultūrų žmonių – čia gyvena daugybė italų, portugalų, prancūzų ir rusų. Žmonės malonūs ir draugiški, taupantys laiką ir rimtai žiūrintys į gyvenimą. Pasak Ž.Chrustaliovaitės, po studijų tenykščiams studentams darbą susirasti nėra labai sunku, sunkiau tiems, kurie nemoka prancūzų kalbos. Vis dėlto, anot E. Katauskytės, konkurencija darbo rinkoje yra didelė ir dėl geros darbo vietos varžosi nemažai norinčių. Tačiau darbdaviai vertina jauną darbo jėgą ir mielai priima dirbti, nes kiekvienas, ką tik baigęs studijas, laikomas tarsi nauju vėjo gūsiu, atnešančiu pačių naujausių žinių ir galinčiu pritaikyti jas darbe, o tai įmonėms padeda išlikti konkurencingomis ir išnaudoti naujoves praktikoje. Be to, studentai, įgiję bakalauro diplomą, užsitikrina ir minimalią algą, kurią darbdavys privalo jiems mokėti, o žodis „minimali“ Šveicarijoje suvokiamas gerokai kitaip, nei Lietuvoje, ir išreiškiamas tūkstančiais eurų. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad Šveicarija – brangi šalis.
Po paskaitų – į paskaitas
Antrame pagal dydį Šveicarijos mieste merginos pateko į Haute école de gestion de Genève (Geneva School of Business Administration) globą. Pasak antrakursės verslo ekonomikos studentės E. Katauskytės, vietiniai studentai – tiesiog išprotėję dėl mokslo ir visiškai neturintys laisvalaikio. Merginai buvo sunku priprasti prie šveicarų įpročio penktadieniais, kai nebūdavo paskaitų, laisvalaikį leisti universitete studijuojant italų kalbą ar gilinantis į rinkodaros subtilybes. Tačiau norint pritapti prie vietinių ir būti priimtam į jų ratą, reikėdavo priimti jų „žaidimo taisykles“. Šveicarų studentai lietuvėms pasirodė labai rimtai žiūrintys į mokslus, įtemptai studijuojantys, turintys daug gyvenimo tikslų ir atkakliai siekiantys jų išsipildymo.
Lyginant studijas Lietuvoje ir Šveicarijoje, merginos vardina daugybę skirtumų. Egzaminų sesija Šveicarijoje trunka vos savaitę, ir nors per vieną dieną gali pasitaikyti 3-4 egzaminai, niekas nesiskundžia per didelėmis apkrovomis ir viską suspėja. Tuo tarpu Lietuvoje egzaminų sesija trunka mėnesį, tačiau nuolatos atsiranda studentų, „nespėjančių“ išlaikyti egzaminus.
Egzaminų vertinimo skalė Šveicarijoje – šešiabalė, o studijos vyksta prancūzų ir anglų kalbomis. Prieš paskaitas dėstytojai studentams išsiunčia konspektus tam, kad studentai galėtų juos atsispausdinti ir paskaitos metu turėtų kur rašyti komentarus. Prisimindama dėstytojų mokymo metodikas, Ž.Chrustaliovaitė išskiria dėstytojus, kurie paskaitas pagyvindavo pasikviesdami svečių – verslo atstovų arba praktinei užduočiai atlikti atsinešdavo iPad – planšetinių kompiuterių. Treti bandė dėstyti teorinius dalykus pasakodami tik praktinius pavyzdžius.
Rudens semestrą Šveicarijos universitete praleidę studentės sutartinai tvirtina parsivežusios solidų bagažą žinių ir įspūdžių, o būsimus „Erasmus“ mainų programos dalyvius ragina paskubėti – juk visą gyvenimą studentu nebūsi, o tai vienas paprasčiausių būdų pamatyti pasaulį ir išmėginti savo jėgas visiškai kitos šalies švietimo sistemoje.
Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) trečio kurso studentas, vilnietis Mindaugas Statkus, iki tol, kol jo galvoje gimė idėja išvykti į saulėtąją Maltą, gyveno įprastą gyvenimą – darbas, namai, draugai, aktyvus ir pašėlęs laisvalaikis. Kas žino, kas atsitiko tąkart, kai galvoje apsigyveno mintis – gyvensiu ir studijuosiu Maltoje, mokysiuosi maltiečių kalbos, kas rytą maudysiuosi nenusakomo žydrumo jūroje, atrasiu kitokį save ir suprasiu, kad galiu daugiau nei maniau.
Jaunimogidas.lt siūlo susipažinti su ambicingu vaikinu, ne tik sau, bet ir savo aplinkos žmonėms įrodžiusiu, kad nieko nėra neįmanoma, jei labai to nori, o jei dar yra tas, kuris įkvepia ir skatina naujus atradimus – pasaulis pradeda suktis keliskart greičiau. Ir tada nelieka nieko kito – arba šokti į atvažiuojantį traukinį ir lėkti, negalvojant apie pasekmes, arba likti stovėti tame pačiame taške, kuriame nežinia kaip atsiradai ir ilgą laiką negalėjai ištrūkti. Mindaugas pasirinko pirmąjį – susikrovė lagaminą ir išvažiavo. Bet prižadėjo grįžti.
Ką ir kur studijuoji Lietuvoje, kelintame kurse?
Lietuvoje studijuoju Lietuvos edukologijos universitete (LEU) technologijų pedagogikos specialybę. Esu trečio kurso studentas.
Kokias studijas kremti užsienyje?
Maltos universitete studijuoju dizainą ir technologijas, kadangi tikslaus atitikmens mano specialybei nėra, čia renkuosi studijų dalykus kuo panašesnius į mano studijų programą LEU.
Atvažiavau į Maltą studijuoti vieną semestrą, bet dabar prasitęsiau studijas ir antrajam. Esu labai už tai dėkingas savo universitetui bei Tarptautinių ryšių skyriui. Tai – unikali galimybė tobulėti ir pažinti kitą šalį.
Kokius dalykus mokaisi?
Dalykus stengiausi pasirinkti tokius, kad atitiktų mano studijų programą LEU, bet ne visada tai pavyksta padaryti, nes studijų programos skiriasi. Pagrindinis akcentas mano studijose yra dizainas ir technologijos, nemažai praktinių projektų, kur reikia sukurti ir pagaminti produktą, pradedant eskizu ir baigiant darbu dirbtuvese.
Papasakok apie universitetą, studijų sistemą (kaip vyksta paskaitos, kokie atsiskaitymai, ar dėstytojai padaro nuolaidų studentams iš kitų šalių?
Universitetas Maltoje yra vienas, jame yra trylika fakultetų. Jo teritorija yra tarsi mažas miestelis, kuriame pasiklysti tikrai nėra sunku, bent jau iš pradžių.
Dauguma studijų vyksta pagal kreditų sistemą. Vienas semestras atitinka 30 ECTS kreditų (angl. European credit transfer system).
Paskaitų metu yra stipriai jaučiamas dialogas su studentu ir nėra barjero tarp dėstytojo ir auditorijos. Paskaitų metu yra tik pateikiama medžiaga ir nieko per daug nereikalaujama, nebent paruošti prezentaciją.
Aš turėjau keletą studijų dalykų, kur galutinis atsiskaitymas – projektinis darbas. Nuolaidų tikėtis galima, nes dėstytojai tikrai nuostabūs žmonės ir vertina pastangas, kurias dedi. Su kelias dėstytojais susidraugavau. Aš jiems lietuviškos duonos atnešu, jie man – apelsinų nuo medžio iš savo kiemo. Tikrai nuostabus ryšys ir malonu eiti i užsiėmimus.
Turėjau viena mokomąjį dalyką, kuris vadinosi „Italų kalba užsieniečiams“, tai dėstytoja ne tik paskaitų metu, bet ir po jų mus vesdavosi į kavines, restoranus ir ten mokydavo kalbėti itališkai, nors tai jau buvo jos laisvas laikas. Vieną kartą net saskaitą už visą grupę apmokejo.
Jei kalbėtume apie nuolaidas „Erasmus“ studentams egzaminų metu, tai jas tiesiog ir norint sunku padaryti, nes egzaminai vyksta tikrai griežtai, keletas prižiūrėtojų nuolat stebi egzaminavimo procesą ir jo metu ant lapo negalima rašyti nei vardo, nei pavardes, nei žymėti kokio kito ženklo, padėsiančio nustatyti žmogaus tapatybę. Kiekvienas studetas turi savo ID numerį, tad vertinimas yra objektyvus.
Ar turi galimybę mokytis vietinės kalbos? Jei taip, ką jau pavyko išmokti?
Taip, turėjau galimybę lankyti EILC (angl. Erasmus Intensive Language Course), tai yra retai vartojamų kalbų kursai, beje, tarp jų yra ir lietuvių kalba (aišku, Lietuvoje). Kursai vyksta rudenį, mėnesį prieš prasidedant semestrui ir yra duodama „Erasmus“ stipendijos išmoka pragyventi.
Tad ši galimybė pažinti visiškai naują kalbą yra tikrai unikali. Per mėnesį jos išmokti tikrai nepavyks, bet suprasti, kaip veikia pagrindiniai kalbos principai, kaip sudaromi veiksmažodžiai skirtinguose laikuose buvo labai įdomu.
Maltiečių kalba yra tikrai sudėtinga ir sunkiai įsimenama, ypač keblu skaičių pasaulyje, net ir vietiniai gyventojai maloniau naudoja angliškus skaičių pavadinimus nei savuosius.
Kas tave paskatino ryžtis avantiūrai – mesti darbą – ir išvažiuoti į kitą šalį?
Sunku būtų tiksliai pasakyti kas tai nulėmė, tiesiog kartais žmogus jaučia, kad turi padaryti kažką daugiau nei tuo metu, atrodo, gali padaryti, atsisakyti visų „ne“ ir tiesiog, kaip mano atveju, žengti didelį žingsnį link Viduržiemio jūros širdies – Maltos.
Laikas bėga greitai ir nepasinaudoti galimybe studijuoti užsienyje, įgyti naujų žinių, praplėsti akiratį, sutikti daugybę idomių žmonių, pažinti naują kultūrą, būtų tiesiog nedovanotina.
Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad vertėjo vykti, nors prisipažinsiu – iš pradžių buvo neramu, nes mano anglų kalba nebuvo tobula. Be to, į šią šalį iš savo universiteto važiavau vienas.
Darbo nemečiau, nes man tikrai pasisekė – darbdavys suteikė nemokamas atostogas, suprasdamas mano norą tobulėti. Toks požiūris Lietuvoje šiais laikais tikra retenybė.
Kokie įspūdžiai buvo nuvykus? Ar patyrei kultūrinį šoką, jei taip, kaip jis reiškėsi?
Tik išlipęs iš lėktuvo patyriau karšto oro srovę, kuri pateko į mano plaučius. Tądien buvo rugsėjo pirmoji. Vėliau apėmė jaumas, kad patekau į kitą pasaulį, be abejo, taip ir yra.
Pasileidau gatvelėmis, kurios siaurut siaurutėlės, perpildytos automobilių ir pilnos žmonių, kurie eina kur nori ir kada nori.
Tikimybė, kad nubaus už gatvės perėjimą ne vietoje, lygi nuliui, bet kažaip tas chaosas veikia. Tai palieka tikrai didelį įspūdį, gal net šoką, ypač atsidūrus jame pirmą kartą.
Žmonės čia tikrai labai ekspresyvūs, nesibaimina garsiai reikšti emocijų ir gatvėje, ir autobuse. Jie paslaugūs, malonūs, visada pasiruošę padėti ir net pasukti iš savo kelio, kad išaiškintų tavąjį.
Maltiečių kalba labai artima arabų kalbai, nes dauguma žodžių paimti iš jos. Labai įdomus dalykas yra tas, kad arabai gali suprasti maltiečiuis, bet maltiečiai arabų – ne, nebent keletą pavienių žodžių. Tai jokiu būdu nepadaro jos lengvesnės.
Maltiečių kalba sudaryta iš trijų kalbų – arabų, italų, anglų ir tik šiek tiek prancūzų. Girdėdamas šią kalbą visur, kur tik bebūtum, tikrai patiri kultūrinį šoką.
Koks kultūrinis gyvenimas verda po studijų? Ką veiki laisvalaikiu – keliauji, poilsiauji?
Kultūrinis gyvenimas Maltoje? Jei paklaustum bet kurio studento ar moksleivio, visi vienareikšmiškai atsakytų – Pačevilis. Tai toks pasilinksminimų rajonas, esantis St. Julian‘s mieste – barų ir klubų rajonas. Jų ten tikrai nestinga ir visi koncentruotai sugrūsti vienoje vietoje, tad jei patinka triukšmas, judesys, daugybė susigrūdusių žmonių vienoje vietoje, būtinai turi ten apsilankyti.
As asmeniškai ten daug laiko nepraleidau, mane labiau domina atrasti naujus objektus, vietas. Ypač graži senoji Maltos sostinė Mdina (arabiškai – Medina). Tai Viduramžių miestas, iškilęs ant kalno, turintis ypatingą aurą, ypač vakare, vaikštant visiškai tuščiomis, siaurutėmis, menkai apšviestomis gatvėmis. Tuomet apima jausmas, lyg būtum nusikėlęs į Viduramžius.
Nepaminėti Maltos sostinės Valetos taip pat būtų nuodemė. Tai – gynybinis miestas, pastatytas Jono Jeruzaliečio riterių ordino (aut. pastaba – Maltos riterių ordino) valdymo metais.
Šis miestas suprojektuotas taisyklingais kvartalais ant kalno, kad būtų geriau matyti artėjantis priešas iš bet kurios miesto vietos, tad beveik iš visur matoma jūra.
Taip pat bene įspūdingiausia Šv. Jono bažnyčia, esanti sostinėje, viduje išdabinta auksu ir eksponuojanti garsiojo italų dailininko Karavadžo paveikslą. Šiaip kultūrinis gyvenimas nėra labai turtingas, bet, turint omenyje salos dydį, tikėtis daugiau ir neverta. Manau, joje yra kur kas daugiau nei galėtų būti, taigi norint visada galima rasti kažką idomaus.
Nepaprastai gera grožėtis salos kraštovaizdžiu, vaikštant stačiais skardžiais. Maltos sala yra tarsi pasvirusi dėžė. Vakarinis šlaitas didingai iškilęs iš jūros, aukščiausias taškas 253 metrų aukščio, o rytinė dalis, tankiai apgyvendinta, nusileidus apačioje, knibždėte knibžda žmonių. Ypač vasarą – sakoma, kad sezono metu čia apsilanko du milijonai žmonių.
Šalimais yra Gozo sala, atitolusi nuo Maltos apie 5 km, kurioje yra seniausios pasaulyje šventyklos „Ġgantija“, siekienčios daugiau nei 5500 metų prieš mūsų erą. Taip pat čia rasite žymųjį „Azure window“ – didinga arka, įsirėžusi į jūrą, pro kurią plaukioja pilni turistų laiveliai.
Geriausias dalykas šioje šalyje – tiesiog džiaugtis jūra, oru ir saule, kurios čia tikrai netrūksta, net ir žiemos metu. Aš maudžiausi sausio antrą dieną, šviečiant saulei. Vandens temperatūra buvo 17 laipsnių, tad, mūsų lietuvišku supratimu ir palyginus su Baltijos jūra, yra pakankamai daug.
Kokią stipendiją moka? Ar jos užtenka būstui, maistui ir t.t. Kiek kainuoja būtas? Kur gyveni?
Aš gaunu 500 eurų stipendiją, jos pragyventi beveik ir užtenka. Aš nuomojuosi atskirą mažą butuką, tai moku truputį daugiau, tad tenka savų pinigėlių pridėti. Per mėnesų nuomai išleidžiu 350 eurų, bet būtų galima išsitekti ir su 200 eurų, dalijantis butą trims ar keturiems studentams.
Mano būstas randasi Il-Gziroj, tai yra labai patogi vieta gyventi studentui, nes viskas šalia: universitetas, Valeta, jūra, pasilinksminimų rajonas Pačevilis, žodžiu, pats centras.
Kas tave, gyvenantį Maltoje, labiausiai stebina, džiugina arba kas nervina?
Gyvenimas šioje šalyje nesudėtingas: klausk, eik, ieškok ir visada rasi atsakymą. Mane tikrai džiugina žmonių paprastumas ir nuoširdumas, su kuriuo susiduriu kiekvieną dieną autobuse ar mažose maisto parduotuvėlėse. Bet kurią akimirką gali užmegzti pokalbį su nepažįstamuoju ir nesulauksi kreivo žvilgsio, visąlaik paklaus, iš kur esi, kaip sekasi.
Visi žmonės lygūs, nuoširdūs, pasiruošę padėti, nesijaučia geresni, jei turi daugiau pinigų ar prastesni, jei jų mažiau, tas verčia tikrai gerai jaustis. Reiktų pasisaugoti prekybininkų gatvėse ir vietose, kur nėra kainų, nes jos yra sakomos išgalvotos, ir jei nenori permokėti keletą kartų, geriau pasieškoti didesnio prekybos centro.
Šiek tiek erzina transporto sistema. Nors žymiuosius senuosius Maltos autobusus neseniai pakeitė naujai atėjusios britų kompanijos „Arriva“ autobusai, laikas, kurį sugaišti norėdamas nusigauti, kad ir nedidelį atstumą, būna tikrai neadekvatus praleistam laikui autobuse. Kad pasiektum tašką, esantį už septynių kilometrų, kartais reikia sugaišti valandą.
Gyvenant šioje šalyje automobilis yra tikrai reikalingas, nors įsigijus jį, greičiausiai susidurtum su kita problema – tai spūstys.
Atsiradus nors menkiausiai kliūčiai kelyje, eismas stringa: keliukai tikrai siauri, o mašinų daug. Taigi vėlavimas Maltoje – visiškai normalus ir priimtinas dalykas, nes visą laiką yra pateisinama priežastis – eismo grūstis. Kartais man atrodo, kad tuo yra piktnaudžiaujama.
Kokius atradimus išvykęs padarei savyje?
Na, manau, bet koks gyvenimo tarpsnis užsienyje asmenybėje palieka neišdildomą pėdsaką – ir toks, koks buvai, jau niekada nebūsi. Išvykęs geriau pažinau save ir žmones, paaugau viduje ir supratau, kad galiu daugiau nei galvojau anksčiau. Praplėstas akiratis suteikia jegų naujiems gyvenimo išbandymams, tad pagrindinis atradimas – nebijok atrasti.
Ar pasiilgsti Lietuvos, draugų, artimųjų?
Klausimas labai aktualus, būtų galima jį šiuo metu užduoti daugeliui lietuvių, bet jei kalbėsiu apie save, tai pasakysiu, kad pradžioje tiesiog nėra kada apie tai galvoti. Juk įspūdžiai veja vienas kitą, sutinki kone kiekviena dieną naujų žmonių, daug bendrauji, tad ilgesiui vietos kaip ir nėra, bet laikui bėgant, vis dėlto trūksta Lietuvos, medžių ošimo. Čia, Maltoje, jaučiamas jų trūkūmas.
To negalėtum pasakyti apie vandenį ir akmenį. Kas dėl draugų, tai dauguma emigravo, tad ar aš Maltoje, ar Lietuvoje jų taip pat pasiilgstu. Be abejo, pasiilgstu artimųjų, visų pirma, tėvų, kurie man davė šį gyvenimą, kuriuo aš labai džiaugiuosi, ir dar keleto artimų žmonių patriotų, kurie nė už ką nepalieka Lietuvos ir laukia manęs grižtančio. Aš jų tikrai nenuvilsiu.
Gal gali papasakoti jaunimogidas.lt skaitytojams linksmiausią nuotykį, kurį patyrei universitete ar apskritai gyvendamas Maltoje?
Tikrai negalėčiau paimti ir išskirti vieno atsitikimo. Kiekvieną dieną pavadinčiau nuotykiu: važiavimas autobusu yra nuotykis, šaukiantys vietiniai gyventojai, o gal tiesiog besišnekučiuojantys – yra nuotykis, aštunkojis lėkšteje – nuotykis. Teko šiek tiek pažinti povandeninų pasaulį, tai tikrai pavadinčiau nuotykiu.
Ar galėtum gyventi Maltoje, gal negrįši į Lietuvą?
Kol kas mano planas yra baigti „Erasmus“ studijas ir grižti į Lietuvą. Apie pasilikimą čia kalbos nėra, bet jei labai norėsis, visada galima grižti.
Sala tikrai maža: kuo ilgiau čia būni, tuo labiau ji mažėja, bet veiklos norint galima rasti ir mažoje erdvėje, tuo labiau, kad čia yra ir nedidelė lietuvių bendruomenė, kuri neseniai pradėjo vienytis, kai iniciatyvos ėmesi aktyvi moteris lietuvė.
Taigi ir Maltoje galima sutikti tautiečių – dalyvauti susitikimuose, kalbėtis gimtąja kalba, pasidalinti išgyvenimais ir patirtimi.
Apibendrindamas pokalbį norėčiau pasakyti, kad ši Viduržiemio jūros širdis – Malta – turi savotiško žavesio ir nuolat norėsis čia grįžti. Klausimas lieka atviras – kiek čia pasiliksiu.
Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos studentas Ginas Trinkūnas kremta ekonomikos mokslus Italijos Brescia universitete. Nemažai lietuvių į saulėtąją Italiją išvyksta dėl meilės, Ginas ne išimtis – tik išvyko ne dėl meilės moteriai, o automobiliams, italų kalbai ir kultūrai.
Ginai, kodėl nusprendei mokytis Italijoje?
Vieni šalis renkasi pagal tai, kur linksmiau, kiti – pasitenkina tuo, kas liko, o aš esu iš tų, kurie ieško naudos.
Kadangi studijuoju tarptautinį verslą, rinkausi šalį, su kuria ateityje ketinu turėti reikalų. Pirmoji mano sąraše buvo Italija. Ją pasirinkau ne vien dėl verslo galimybių ateityje, t. y. prekių ar paslaugų (rūbų, baldų, vynų, importo į Lietuvą ar tarpininkavimo), bet ir dėl to, kad norėjau išmokti italų kalbą, kurią Lietuvoje moka toli gražu ne visi.
Yra ir daugiau šios šalies privalumų: ten šilta, be galo graži gamta – nuostabūs ir didingi kalnai, kitoks maistas, vynų įvairovė, menas ant kiekvieno kampo. Vis dėlto pagrindinė priežastis, dėl kurios taip mėgstu Italiją, yra mano milžiniška aistra ir beribė meilė automobiliams. Italų kuriami automobiliai ir jų požiūris į juos tikrai sukelia nirvaną ir verčia nusiimti kepurę.
Ką ir kur mokaisi Italijoje? Ar patinka?
Studijuoju Brescia mieste esančiame universitete (it. Universita degli Studi di Brescia – aut. pastaba), ekonomikos fakultete.
Brescia yra pusiaukelėje tarp Milano ir Venecijos, panašaus dydžio kaip Šiauliai. Miestas velniškai turtingas – vienas iš turtingiausių miestų visoje Italijoje.
Dėl studijų – būkime atviri: jeigu nori studijuoti užsienyje, į jį važiuoji gyventi. Jeigu „Erasmus“ periodo dalykus reikėtų surikiuoti eilės tvarka pagal svarbą, manau, studijos atsidurtų po pigaus, bet efektyvus „pasitūsinimo“ (linksmybės – aut. pastaba), pigaus maisto, galimybės nebrangiai keliauti.
Nesakau, kad „Erasmus“ yra vien linksmybės. Maniau, kad atvažiavęs į Brescia tikrai daugiau ir sąžiningiau studijuosiu, bet užteko pirmos savaitės, kad suprasčiau, jog šių studijų metu galioja kitokios taisyklės, kitokie nuostatai, kitoks gyvenimo būdas nei įprastai studentų, studijuojančių savo šalyje.
Netgi patys dėstytojai kitaip žiūri į „Erasmus“ studentus, supranta, kad esame svečiai iš kitos šalies, o svečiui, kuris ateina pas jus į namus, ar labai įdomu būtų, jei jam į rankas įbruktumėt dulkių siurblį ir lieptumėte tvarkyti namus? Juk būna taip: „Junk muzika, nešk taures… Let the party begins!“ (angl. tegul šventė prasideda – aut. pastaba)
Aišku, yra ir tokių dėstytojų, su kuriais geriau nejuokauti, nes jie jus laikys tokiais studentais kaip italai, tik prasčiau mokančiais italų kalbą.
Aš patenkintas studijomis, jos kitokios nei Lietuvoje: teorija ne tokia sausa, daugiau pavyzdžių, studentai paskaitų metu yra įtraukiami į diskusijas.
Kokie buvo patys pirmieji įspūdžiai, kai atvykai į Brescia?
Kaip jau pradžioje minėjau, man labai patinka mašinos, todėl pirmieji įspūdžiai, atvykus į miestą, buvo tokie: o, „Porsche“… Dar viena… Ir dar viena… Uhuu, „Ferrari“!
Tada supratau, kad šitas miestas man patiks. Taip išėjo, kad buvau bene pirmasis „Erasmus“ studentais mieste tais mokslo metais, todėl iš pradžių, kol kiti dar nebuvo atvykę, neturėjau galimybės aktyviai bendrauti su tarptautiniais studentais.
Taigi, kad nereiktų bergždžiai laukti kitų studentų, nusprendžiau visažiniame „Facebook“ parašyti itališką savo mobiliojo telefono numerį. Greitai sulaukiau pasiūlymo susitikti iš italo, kuris irgi turėjo „Erasmus“ patirties.
Tą pačią dieną atvyko antras „Erasmus“ studentas ispanas – jis nemokėjo nei angliškai, nei itališkai, todėl bendravome ženklų kalba. Taip ir prasidėjo veiksmas. Svarbiausia – neužsidaryti kambaryje ir nesėdėti prie kompiuterio, nes tada tikrai pasidarys liūdna. Reikia ieškoti ryšių, o tai, turint „Erasmus“ studento statusą, labai paprasta: tiesiog ateini ir sakai: labas, aš irgi iš „Erasmus“.
Ar italės gražios? Ar italai pavydūs?
Įdomus klausimas. Išdėstysiu ir savo nuomonę ir pasiremsiu italų pasakojimais. Kalbu apie tas, kurios yra iš Brescia miesto ir su kuriomis man teko susidurti.
Gal tai ir keista, bet jos labiau pasipūtusios nei lietuvės. Gal dėl to kaltas miestas. Kaip minėjau, jis labai turtingas. Tai – pramoninis miestas, kuriame sukasi dideli pinigai, taigi čia tinka frazė iš filmo „Krikštatėvis III“: „Draugystė ir pinigai – lyg aliejus ir vanduo“.
Piniginės turinys čia jau geriau būtų didelis. Kituose miestuose, man regis, viskas yra paprasčiau. Brescia su merginomis sunkoka.
Dėl vaikinų – teiginys, kad klubuose muštynių nebūna, daug ką pasako. Italai savo išvaizdai skiria labai daug dėmesio: laiko stiliuką kaip ir visa Italija. Nors kartais gal net per daug.
Italai mėgsta „žaisti“ su merginomis – sakyti gražius žodelius, bet jei mato, kad nieko įdomaus, eina ieškoti kitos. O ar pavydūs, tai, matyt, labai. Tarkime, atsimenu vieną įvykį: paprašiau vienos iš studijų draugių, kad duotų savo mobiliojo telefono numerį (tikėjausi, kad patobulinsiu italų kalbą), o ji atsakė, kad negali, nes jos vaikinas labai pavydus.
Kokie studentiški laisvalaikio leidimo būdai Italijoje? Ar yra vietų, kur studentai gali šėlti nemokamai?
Būdai veikiausiai tokie patys kaip ir visame pasaulyje, dažniausiai – su stikline rankoje. Visų pirma, reiktų paminėti tokią organizaciją kaip ESN (angl. Erasmus Social Network – aut. pastaba), kuri užima „Erasmus“ studentus – organizuoja vakarėlius, ekskursijas.
Dėl klubų – Brescia mieste yra klubas „Zara 66“, kur iš esmės vyksta vien specialūs „Erasmus“ vakarai. Per juos (visi jie dažniausiai būna vienodi, skiriasi tik vakaro tema) studentai iš viso pasaulio turi galimybę bendrauti, pažinti skirtingas kultūras.
Kaip galima nemėgti tokio klubo, kur trečdalį žmonių pažįsti, o ir gėrimų kainos neatbaido: vienas gėrimas – vienas euras.
Nėra sunku susiorganizuoti ir šventimą „plote“ (kokiame nors bute – aut. pastaba), nes nemažai studentų nuomojasi butą.
Savaitgaliai dažnai būna skirti kelionėms.
Kaip manai, „Erasmus“ studentai labiau linkę mokytis ar studentauti?
Kad išvažiuočiau į „Erasmus“, reikėjo tikrai nemažai mokytis ir susirinkti papildomų balų – man buvo nelengva. Bent taip yra mano universitete.
Dėl kitų šalių – man susidarė toks įspūdis, kad ispanams labai lengva išvažiuoti. Jie sudaro kone pusę visų „Erasmus“ studentų. Pas juos visada lieka laisvų vietų.
Iš Lenkijos irgi gana lengva pakliūti. Mano įžvalgomis, rumunės mokosi daug, linksminasi mažai, matyt, ten irgi stipri atranka.
Apskritai „Erasmus“ studentai atsipalaidavę, į mokslus žiūri atlaidžiau arba išvis nežiūri.
Koks dėstytojų požiūris į „Erasmus“ studentus? Ar „Erasmus“ studento statusas turi įtakos pažymiui?
Prieš važiuodamas į „Erasmus“, girdėjau kalbų, kad į studentus iš kitų šalių žiūri atlaidžiau ir galima tikėtis nemažai nuolaidų. Kalbos ir lieka kalbomis. Tuo puikiai įsitikinau per sesiją.
Visų pirma, Italijos mokslų sistema labai paini, sudėtinga. Ji „Erasmus“ studentams sukelia problemų, aš irgi nebuvau išimtis. Gal kituose miestuose ir paprasčiau, bet Brescia yra taip, kad duotas laiko intervalas, per kurį, jei išlaikai egzaminą, reikia užsiregistruoti internetu, o, pasirodo, tas tikrai nėra lengva, nes reikia paskirtą datą, paskirtu laiku, paskirtoje vietoje, o būna, kad dar nežinai, ar išlaikei.
„Erasmus“ – tai Europos Sąjungos (ES) finansuojama studentų mainų programa, sudaranti galimybes ES šalių studentams išvykti studijuoti į kitas šalis. Nors joje dalyvauti galima nuo 1987 m., vis dėlto tiems, kurie ja dar nepasinaudojo ir nepažįsta tai jau padariusių žmonių, dažnai kyla nemažai klausimų: kokie iššūkiai ir atradimai laukia, kodėl verta pusmečiui ar dviems atsisveikinti su Lietuvos universiteto suolu ir, atsisakius kasdieninių lietuviško studentiško gyvenimo džiaugsmų, ryžtis avantiūrai pasinerti į tarptautinių studijų teikiamus malonumus. Siekdama geriau nušviesti „Erasmus“ studentų situaciją, kalbėjausi su tais, kurie jau grįžo po studijų svetur. Pašnekovai buvo išvykę į Daniją, Italiją, Portugaliją, Slovėniją, Belgiją, Lenkiją ir Turkiją. Pabendravus su jais paaiškėjo, kad skirtingose šalyse lietuviai studentai susiduria su skirtingais rūpesčiais ar džiaugsmais (apie juos plačiau papasakosiu kituose savo straipsniuose), tačiau yra dalykų, kurie kelia nerimą daugeliui studentų ir į kuriuos prieš išvykstant patartina atsižvelgti.
Galimi stabdžiai
Sprendimo išvykti priėmimas – pirminis etapas ilgame „Erasmus“ programos procese. Kaip ir prieš bet kokius kitus pokyčius, taip ir vykstant studijuoti į užsienį jaučiama lengva nežinomybės baimė. Kitaip tariant, suveikia tam tikri vidiniai „stabdžiai“.
Kaip parodė jaunimogidas.lt atliktas tyrimas, daugiausiai nerimo prieš išvykstant kelia nežinomybė, ar užteks „Erasmus“ stipendijos. Dauguma išvykti nusprendusių studentų neturi santaupų, todėl jiems baugu, kad gali neužtekti ES skiriamų lėšų padengti visas išlaidas, susijusias su gyvenimu užsienyje. Juk dažniausiai vykstama į šalis, kuriose pragyvenimo lygis aukštesnis nei Lietuvoje. Tyrimo dalyviai patikina, kad finansinių problemų neturėjo, o tie, kurie norėjo didesnės veiksmų laivės, rado būdų užsidirbti.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad stipendijos, skiriamos studentams, vykstantiems į užsienio šalis, skiriasi. Tai priklauso nuo tos šalies, į kurią vykstama, turtingumo. Kuo šalies pragyvenimo lygis aukštesnis – tuo didesnė stipendija skiriama. Taigi gautų pinigų užtenka pagrindinėms studento išlaidoms padengti.
Dar viena studentus persekiojanti baimė – dėl mokomųjų dalykų įskaitymo. Kartais studentai negauna detalios informacijos iš universiteto (dažniausiai dėl nepakankamo domėjimosi – aut. pastaba), ar bus įskaityti visi dalykai, kuriuos išsiųstasis asmuo mokysis užsienyje. Ne paslaptis, kad atsitinka taip, jog grįžus į Lietuvą tenka kartoti semestrą. Vis dėlto dažniausiai siunčiantysis universitetas, taip pat kaip ir jūs, suinteresuotas, kad sėkmingai išvažiuotumėte pagal „Erasmus“ mainų programą ir yra pasirengęs sudaryti kuo palankesnes sąlygas reintegracijai jau grįžus.
Dar vienas potencialus trukdis apsisprendimo studijuoti užsienyje procese – menamas arba esantis kalbos barjeras. Bijoma, kad bus labai sunku studijuoti anglų, arba kita tos šalies, į kurią norima vykti, kalba (juk daugelyje jų, pavyzdžiui, Italijoje, Portugalijoje, labai dažnai dėstoma valstybine). Tarptautinės patirties turintys studentai pabrėžia, kad nuvykus ir nuolat ją praktikuojant problemų dėl kalbos barjero greitai nelieka, be to, būtent gyvenant svetur užsienio kalba įsisavinama greičiausiai, tad tai turėtų būti ne stabdys, o priešingai – jūsų motyvacijos šaltinis.
Minėti ir kiti, labiau asmeninio pobūdžio, trukdžiai, tačiau kokie jie bebūtų, praktika parodė, kad baimintis nebuvo reikalo. Realių ar dažnai ne visai realių barjerų susikūrimas dažnai priklauso nuo pačios asmenybės. Atviri naujovėms, kitų kultūrų pažinimui, noriai pasitinkantys iššūkius žmonės spendimą išvykti priima lengviau, nestatydami sau sienų ir nebandydami įsprausti savęs į rėmus. Netgi tie, kurie linkę įsibauginti, pripažįsta, kad nieko neišsprendžiamo nebuvo, o visas baimes ir mažytes problemas išvykus atsvėrė nepakartojami įspūdžiai. Peršasi išvada – nestabdykite savęs, tiesiog sakykite „taip“ ir leiskitės į bene geriausią gyvenimo nuotykį!
Kodėl „taip“?
Dauguma „Erasmus” patirties turinčių studentų sako, kad iki šiol su nostalgija prisimena šį ypatingą semestrą. Apibendrinus tyrime dalyvavusių studentų atvejus, galima teigti, kad studijos užsienyje – tai:
DRAUGAI iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kadangi iki tol turėti draugai lieka Lietuvoje, išvykus studijuoti į užsienį atsiranda poreikis susirasti naujų. Šis noras dažniausiai labiausiai vienija tarptautinius studentus. Turint omenyje, kad įprastai visiems atvykusiems nauja šalis – iššūkis, natūraliai atsiranda bendrų interesų, tad bendraminčių surasti nėra sunku. O jau tada prasideda nepamirštami „Erasmus“ vakarėliai iki paryčių, pramiegamos paskaitos, kelionės ir kitos linksmybės. Be to, draugai iš kitų šalių vėliau būna puikus pretekstas kartkartėmis ištrūkti aplankyti jų jau grįžus po „Erasmus“. Juk žymiai maloniau važiuoti į kitą šalį, kai žinai, kad tavęs ten kažkas laukia.
NEPAKARTOJAMOS KELIONĖS BEI KITŲ KULTŪRŲ PAŽINIMAS. Būdami svečioje šalyje turėsite nemažai galimybių pakeliauti po ją, o galbūt netgi užsukti į kaimynines valstybes. Išvykas kartais rengia ir patys priimantieji universitetai, be to, nėra labai brangu su šaunia studentų kompanija išsinuomoti automobilį ir savaitgaliui ar ilgesniam laikui iškeliauti ieškoti naujų kraštų. Beje, jei tik yra galimybė, pasistenkite užmegzti gerus santykius su vietiniais gyventojais ir leistis į keliones su jais. Taip geriau pažinsite šalies kultūrą ir pamatysite ją ne turisto, o nuolatinio gyventojo akimis.
UŽSIENIO KALBOS TOBULINIMAS. Ar tai būtų anglų kalba, kurią dauguma renkasi bendravimui tarpusavyje, ar kuri kita – pusmetis pagal „Erasmus“ programą neabejotinai pagerins turimus įgūdžius, o gal net išmoksite naują kalbą. Neretai universitetai arba miesto savivaldos organai siūlo kalbos pamokas atvykėliams už simbolinę kainą, kartais už kursus moka ES. Pasinaudokite šia galimybe – tai, ką išmoksite, jums tikrai pravers, o ir vietiniai gyventojai į jus žiūrės kur kas palankiau, jei parodysite pastangas bendrauti jų kalba.
GYVENIMO MOKYKLA. Užsienio šalyje išmoksite prisitaikyti prie neįprastos aplinkos, pagerinsite bendravimo įgūdžius, atrasite savyje, ko dar nebuvote atradę, ir tiesiog įgysite daugiau savarankiškumo bei pasitikėjimo savimi. Ši patirtis veikiausiai netgi pakeis jūsų požiūrį į gyvenimą, nuspalvins jį ryškesnėmis spalvomis.
Įspėjimas!
Yra didelė rizika įgyti priklausomybę nuo kelionių ir tarptautinių ryšių, o grįžus labai ilgėtis „Erasmus“ laikų ar net nusivilti gimtąja šalimi ir čia siūlomų studijų kokybe. Tačiau tai juk ne pretekstas atsisakyti bene gražiausių dienų gyvenime, ar ne?
Kituose straipsniuose plačiau papasakosiu apie „Erasmus“ studentų patirtis skirtingose šalyse. Jei kyla kokių nors klausimų, kurie nebuvo aptarti, o gal tiesiog norėtumėte pasidalinti mintimis apie savo „Erasmus“ patirtį, susisiekite su mumis. Tik dirbdami kartu sukursime visiems prieinamą ir naudingą jaunimo portalą.
Apie studijas ir studentus Lietuvoje kalbama jau daug ir seniai. Studijų kainoms pasiekus neregėtas aukštumas, studentai turi sukti galvas, kaip susimokėti už mokslą ir dar pragyventi. Dažniausiai žiūrima į tėvus arba ieškoma galimybių užsidirbti patiems. Dažnas studentas sugeba suderinti studijas ir vienokį ar kitokį darbą. Visgi studijuojant kai kurias specialybes darbui paprasčiausiai nelieka laiko.
Apie savo savo patirtį ir studijų pasirinkimo motyvus kalbamės su dviem studentais, savo dienotvarkes planuojančiais minučių tikslumu. Neseniai antrą medicinos studijų kursą pradėjusi Neringa ir ketvirtakursis teisės studentas Andrius pripažįsta, kad studijuodami stengiasi laiko nešvaistyti. Anot studentų, kiekvienas pasirenka savo studijavimo kelią – vieni daugiau mokosi, kiti daugiau dirba ar pramogauja. Visgi abu pašnekovai teigia, kad pasirinkę rimtas ir sudėtingas, daug laiko ir pastangų reikalaujančias specialybes, jie prioritetą teigia studijavimui.
Kitoks požiūris
„Gyvenime kol kas už pinigus teko dirbti tik kartą“, papasakoja mediciną studijuojanti Neringa. Studentė teigia, kad dabar pragyvena iš tėvų skiriamų pinigų. „Neišlaidauju, tačiau būstui, maistui ir kitiems pirkiniams per mėnesį susidaro nemaža suma“, sakė mergina. Anot jos, studijuojant mediciną apie darbą pagalvoti neįmanoma. Ši specialybė ne tokia, kad būtų galima kažką praleisti, o „atsigriebti praktikoje“. Savo studijų pasirinkimo nesigailinti mergina pasakoja: „daug kam intensyvus mokslų grafikas, nuolatinis mokymasis atrodo baisu, bet man tai visiškai normalu. Tikrai matau prasmę savo specialybėje. Sakoma, kad svarbiausia gyvenime džiaugtis tuo, ką darai. Aš džiaugiuosi, kad galiu džiaugtis savo pasirinkimu. Mediko jau tokia specialybė, kad dažnai reikia aukoti save, savo laiką, savo norus dėl kitų. Aš jau dabar pastebiu, kad pasikeitė mano bendravimas su draugais, kurie nesimoko tiek, kiek aš. Studijuojant kitokio pobūdžio dalykus lieka daugiau laisvo laiko, o mano dienotvarkė kasdien yra maksimaliai užpildyta. Kai tampi mediku, pasikeičia tavo požiūris, vidinis mąstymas.“ Svarbiausia, teigia mergina, matyti prasmę tame, ką darai, džiaugtis savo veikla. Tada ir į piniginius reikalus žiūrima kiek kitaip.
Investicija į save
Teisės studijas kitąmet baigsiantis Andrius taip pat net nebando derinti studijų ir darbo. „Kartais atsiranda ir darbo pasiūlymų, tačiau per mokslo metus tik kelis kartus teko padirbėti vienadienius darbus“, sako studentas. Jis teigia, kad pasirinkus daug mokymosi laiko reikalaujančią specialybę reikia nuspręsti iš pradžių investuoti į save, o tik paskui tikėtis rezultatų. „Nesivaikau greitų pinigų. Per pastaruosius trejus metus įdėjau ne mažiau pastangų nei laikinus darbus dirbantys mano draugai. Tikiu, kad mano įdirbis bus naudingas ateityje“, pasakoja ketvirtakursis.
Vasarą – skirtingi pasirinkimai
Net ir intensyviai studijuojantys studentai turi vasaras. Būtent tada jie stengiasi užsidirbti šiek tiek santaupų kitiems metams. Tiesa, rimtai į savo studijas žiūrintieji net ir vasarą nori skirti tobulėjimui. Šiemet pirmą kursą baigusi Neringa pasirinko praktiką ligoninėje. „Nesigailiu, nes pamačiau mediciną iš arti“, sako mergina. Anot jos, darbas ligoninėje atima begalę tiek fizinės, tiek dvasinės energijos. Per praktikos laikotarpį Neringai teko matyti ir mirčių, kančios, ligų, daug nemalonių procedūrų. „Kita vertus, be tų tamsių momentų būna ir daug gerų, šviesių akimirkų, kurios labai džiugina ir suteikia daug optimizmo. Kai iš pažiūros beviltiškas ligonis atsigauna ir atsistoja ant savų kojų, apima labai malonus ir džiaugsmingas jausmas. Tikrai nesigaliu ligoninėje praleisto laiko ir žinau, kad kitą vasarą vėl sieksiu panašios praktikos“, atvirauja studentė. Būsimas teisininkas Andrius vasaras bando skirti darbams. Vaikinas du kartus pabūvojo JAV, kur užsidirbo visai nemažai pinigų. „Taupiai gyvenant uždirbtų pinigų užtenka visai ilgai“, atvirauja studentas.
Erasmus – būdas bent pusmetį sutaupyti
Dar vieną vasarą Andrius praleido Vokietijoje, kur atliko Erasmus praktiką. „Patirtis tik pati geriausia, nes ne tik daug ko išmokau, bet ir sugebėjau sutaupyti nemažai pinigų“, sako vaikinas ir priduria, kad Erasmus stipendijos visai nemažos, tad turint tikslą parsivežti santaupų, tai visai įmanoma. Dar vieną mokslo metų pusmetį Andrius praleido dalyvaudamas Erasmus studijų mainų programoje. „Piniginiu atžvilgiu tai buvo labai naudinga. Nors pragyvenimas užsienyje brangesnis, bet ten ir stipendijos didesnės. Aš, pripratęs prie lietuviškų taupymo būdų, tikrai parsivežiau nemažai santaupų“, pasakoja Andrius. Tuo tarpu Neringa teigia, kad nors jos specialybės studentams taip pat galima dalyvauti Erasmus mainuose, ji pati to daryti nežada. „Tai labiau priklauso nuo kiekvieno studento tikslų ir požiūrio. Aš asmeniškai manau, kad geriau įsigilinus mokytis čia, pasistengti viską aiškiai ir gerai išmokti, o toliau studijas verta tęsti užsienyje“, teigia mergina. Tiesa, ji priduria, kad nors medicinos studijos Lietuvoje nėra pigios ir turi trūkumų, ji iš esmės mokslo kokybe yra patenkinta. „Taip, Lietuvoje trūksta infrastruktūros, kitų studijų elementų, tačiau apskritai studijuoti tikrai įdomu. Ypač džiaugiuosi dauguma savo dėstytojų, kurie ne tik išsamiai dėsto, tačiau ir suteikia daug motyvacijos, patys yra paikūs pavyzdžiai studentams.“
Svarbiausia – motyvacija
Tiek Andrius, tiek Neringa pripažįsta, kad kiekvienas studentas verčiasi kaip išmano. Net ir tarp medikų yra tokių, kurie, anot Neringos, nevengia kaip reikiant pasilinksminti ir pašėlti, bet vis tiek sugeba rodyti gerus rezultatus ir, svarbiausia, perprasti sudėtingus medicinos mokslus. Abu studentai yra labai dėkingi savo tėvams ir artimiesiems, be kurių pagalbos jie negalėtų siekti savo tikslų. „Būna, kad norisi plaukus nusirauti ir į viską spjauti“, atvirauja Neringa, tačiau tuoj pat priduria, kad bet kokia studijų sėkmė kaip mat sugrąžina motyvaciją ir norą tobulėti. Jei yra noro, ryžto ir motyvacijos, pinigai, kad ir kiek jų tektų išleisti, nebus išmesti į balą.