Tai privers suabejoti realybe: mokslininkai kelia nerimą dėl mūsų prisiminimų tikrumo
Ar įmanoma, kad visas mūsų gyvenimas – prisiminimai, patirtys ir asmeninė istorija – iš tiesų niekada neįvyko? Nors tai skamba kaip mokslinės fantastikos siužetas, fizikos tyrimai rodo, kad toks klausimas turi pagrindą teorijoje.
Mokslininkai dar kartą grįžo prie vieno labiausiai nerimą keliančių šiuolaikinės kosmologijos paradoksų – vadinamojo Bolcmano smegenų (angl. Boltzmann brain). Naujos įžvalgos verčia iš naujo pažvelgti į tai, kaip suprantame laiką, atmintį ir pačią realybę.
Šios idėjos ištakos siekia XIX a. fiziko Ludwigo Bolcmano darbus apie entropiją ir antrąjį termodinamikos dėsnį. Pagal šią logiką Visata natūraliai juda link didžiausio chaoso būsenos. Tačiau per be galo ilgą laiką gali pasitaikyti itin retos fluktuacijos, kurios trumpam sukuria tvarkingas struktūras.
Kraštutinėje šios hipotezės versijoje tai reikštų, kad gali spontaniškai susiformuoti vienas sąmoningas „smegenų“ darinys, pakankamai „pilnas“, kad turėtų net ir klaidingus prisiminimus apie praeitį. Kitaip tariant, tokia sąmonė galėtų manyti gyvenusi ilgą gyvenimą, nors realiai būtų atsiradusi tik akimirkai.
Šias diskusijas iš naujo peržiūrėjo su „Santa Fe Institute“ siejama tyrėjų komanda. Jie nesiekė vien atsakyti, ar toks scenarijus apskritai įmanomas. Pagrindinis tikslas buvo susisteminti per daugelį metų susikaupusius argumentus ir patikrinti, ar juose nėra paslėptų prielaidų bei loginių klaidų, ypač susijusių su tuo, kaip interpretuojame laiką ir atmintį.
Pasak autorių, esminė problema – kaip fizikai pasirenka laiko atskaitos tašką. Daugelyje teorijų daroma prielaida apie konkretų momentą, nuo kurio analizuojama Visatos raida ir entropijos didėjimas. Tyrėjai teigia, kad toks pasirinkimas dažnai būna savavališkas.
Skirtingai pasirinkus atskaitą, galima gauti visiškai skirtingas išvadas: vienu atveju Visata atrodo kaip nuosekli, tvarkinga istorija, vedanti į dabartį, kitu – kaip chaotiška sistema, kurioje mūsų prisiminimai galėtų būti atsitiktinė iliuzija.
Ar mūsų prisiminimai iš tiesų niekada neįvyko?
Praktiškai tai reiškia, kad kai kurie argumentai, teigiantys, jog galėtume būti Bolcmano smegenys, gali būti paremti ydingu uždaru ratu.
Jie remiasi mūsų žiniomis apie praeitį kaip patikimomis, kad galiausiai prieitų prie išvados, jog tos pačios žinios yra nepatikimos. Tyrėjų vertinimu, toks samprotavimas pats save paneigia ir negali būti laikomas tvirtu moksliniu pagrindu.
Vis dėlto problema niekur nedingsta. Bolcmano smegenų paradoksas išlieka vienu rimčiausių iššūkių kosmologijai, nes paliečia fundamentinį klausimą: kodėl stebime tvarkingą Visatą su nuoseklia istorija, o ne chaotiškų, atsitiktinių reiškinių rinkinį?
Jei tokie „atsitiktinai“ atsirandantys sąmoningi stebėtojai statistiškai būtų labiau tikėtini nei gyvybė, susiformavusi per įprastus kosminės evoliucijos procesus, tai reikštų, kad mūsų tikrovės supratimas yra iš esmės nepilnas. Dėl to mokslininkai ir toliau bando išnarplioti šį ilgalaikį paradoksą, kuris verčia abejoti pačiais patikimiausiais dalykais – savo patirtimi ir atmintimi.
