Unikali genetinė linija: atradimas atskleidė naują genetinę šaką, kuri keičia keičia poledynmečio istoriją
Tobulėjant tyrimų metodams, mokslininkai vis tiksliau gali analizuoti prieš tūkstančius metų gyvenusių žmonių DNR. Pastaruoju metu tokie tyrimai atskleidė iki šiol nežinotą žmonių genetinę liniją, kuri išliko iki pat paskutinio ledynmečio pabaigos. Dar labiau stebina tai, kad ši linija gyvavo net ir didelių kultūrinių pokyčių laikotarpiu.
Tokias išvadas tyrėjai padarė analizuodami palaikus, rastus Donghulino archeologinėje vietovėje netoli dabartinio Pekino. Viena tirtų asmenų – moteris, gyvenusi maždaug prieš 11 tūkst. metų – pasirodė esanti visiškai atskiros genetinės linijos atstovė. Tokios linijos anksčiau nebuvo pavykę identifikuoti nė vienoje žinomoje žmonių populiacijoje.
Mokslininkus ypač nustebino tai, kad šios linijos genetinės šaknys siekia gerokai gilesnę praeitį ir yra susijusios su populiacijomis, kurios prieš maždaug 19 tūkst. metų gyveno Amūro upės regione. Tai verčia iš naujo įvertinti paprastą poledynmečio žmonių raidos modelį, pagal kurį senesnes populiacijas esą visiškai pakeitė naujos grupės.
Tyrimas rodo, kad kur kas tikėtinė buvo sudėtingesnė genetinė mozaika: skirtingos žmonių linijos galėjo ilgą laiką egzistuoti greta viena kitos. Šiaurinėje Rytų Azijoje, kaip manoma, kelios atskiros populiacijos veikė lygiagrečiai, o ne tiesiog išnyko pasikeitus klimatui.
Papildomos mitochondrinės DNR analizės, kuri perduodama motinos linija, patvirtino, kad tirtieji asmenys priklausė tai pačiai platesnei genetinei šakai, tačiau skyrėsi jos atšakomis. Tai leidžia manyti, kad šios linijos išsiskyrimas įvyko dar ledynmečiu, o jos atstovai išgyveno ir vėlesnį klimato atšilimą.
Šis atradimas taip pat parodo, kad kultūriniai pokyčiai ne visuomet sutapo su genetiniais. Donghulino vietovėje archeologai fiksavo gyvenimo būdo tęstinumą: atsirado keramika, akmeniniai įrankiai, pastebėtos pirmosios augalų auginimo užuomazgos. Visa tai vyko net ir tada, kai populiacija patirdavo dalinę kaitą. Išvada paprasta – naujos grupės galėjo perimti technologijas ir papročius iš ankstesnių regiono gyventojų, o ne juos visiškai pakeisti.
Mokslininkai taip pat pabrėžia aplinkos veiksnių svarbą. Po ledynmečio prasidėjęs atšilimas vertė žmones ieškoti naujų maisto šaltinių ir išlikimo strategijų. Viena šių pokyčių pasekmių – laipsniškas augalų, pavyzdžiui, sorų, prijaukinimas, kuris tapo svarbiu žingsniu pereinant nuo medžiotojų-rankiotojų gyvenimo būdo prie sėslesnio.
Kita vertus, ne visos senosios genetinės linijos išliko iki mūsų dienų. Kai kurių jų pėdsakai šiandien yra labai menki arba visai išnykę, o tai leidžia manyti, kad net ledynmetį išgyvenusios populiacijos vėliau galėjo būti išstumtos ar asimiliuotos kitų grupių.
Šaltiniai: „Global Times“, „Current Biology“.
