Vienas sprendimas gali suteikti vilties po vėžio gydymo: štai ką verta žinoti apie kiaušialąsčių šaldymą

Šiuolaikinis onkologinis gydymas vis dažniau leidžia pasiekti remisiją, tačiau chemoterapija, radioterapija ar operacijos gali paveikti vaisingumą. Rizika priklauso nuo naviko tipo, taikyto gydymo intensyvumo, jo trukmės ir paciento amžiaus.

Didžiausią grėsmę dažniausiai kelia chemoterapija, nes vaistai veikia greitai besidalijančias ląsteles ir gali pažeisti kiaušialąstes bei spermatozoidus. Dalis preparatų sukelia laikinus menstruacijų sutrikimus, o kiti gali lemti ilgalaikį kiaušidžių funkcijos nusilpimą ir ankstyvą menopauzę.

Amžius čia yra kritinis veiksnys, nes kiaušidžių rezervas su metais mažėja. Dėl to moterims po 35 metų dažniau kyla nuolatinio vaisingumo sumažėjimo rizika, o laikas sprendimams prieš gydymo pradžią tampa ypač svarbus.

Radioterapija taip pat gali turėti didelį poveikį, ypač jei švitinimas taikomas dubens srityje. Tokiais atvejais gali būti pažeidžiamos kiaušidės ar gimda, o pasekmės apima ne tik sunkumus pastoti, bet ir didesnę persileidimų ar priešlaikinių gimdymų riziką.

Kalbant apie taikinių terapiją ir imunoterapiją, ilgalaikių duomenų vis dar trūksta, todėl gydytojai paprastai rekomenduoja vengti nėštumo gydymo metu ir tam tikrą laiką po jo. Sprendimai priimami individualiai, įvertinus vaistų poveikį hormonų pusiausvyrai ir bendrą ligos eigą.

Chirurginis gydymas kai kuriais atvejais tiesiogiai panaikina galimybę pastoti natūraliai, pavyzdžiui, kai būtina pašalinti gimdą ar kiaušides. Vis dėlto daliai pacienčių gali būti taikomos vaisingumą tausojančios operacijos, jei tai leidžia onkologinė situacija.

Specialistai pabrėžia, kad pokalbis apie vaisingumo išsaugojimą turėtų vykti dar prieš pradedant onkologinį gydymą, nes laikas neretai skaičiuojamas savaitėmis. Tokiu atveju pacientė gali būti skubiai nukreipiama į reprodukcinės medicinos centrą, kur įvertinamos realios galimybės.

„Vaisingumas yra labai asmeniška tema, tačiau apie ją reikia kalbėtis dar prieš terapiją, nes chemoterapija, švitinimas ar operacijos gali smarkiai pakeisti reprodukcinės sistemos veiklą“, – sakė ginekologijos ir reprodukcinės medicinos specialistas profesorius Robertas Jachas.

Dažniausiai taikomas sprendimas yra kiaušialąsčių užšaldymas. Procedūra apima hormoninę kiaušidžių stimuliaciją, kiaušialąsčių paėmimą ir jų užšaldymą, kad vėliau, pasibaigus gydymui, jos galėtų būti panaudotos pagalbiniam apvaisinimui.

Kai pacientė turi partnerį arba nusprendžia pasinaudoti donoro sperma, galimas ir embrionų užšaldymas. Šis metodas laikomas vienu efektyviausių, tačiau reikalauja apsispręsti dėl embrionų panaudojimo ateityje.

Kai kuriais atvejais taikoma ir medikamentinė kiaušidžių apsauga, skiriant gonadotropiną atpalaiduojančio hormono analogus. Tai gali sumažinti kiaušidžių pažeidimo riziką chemoterapijos metu, tačiau šis būdas nelaikomas visiška alternatyva užšaldymo procedūroms.

Lenkijoje vaisingumo išsaugojimas onkologiniams pacientams tampa vis labiau integruojamas į gydymo kelią, ypač didžiuosiuose centruose, kur dirba daugiadalykės komandos. Tokios pacientės neretai aptarnaujamos prioriteto tvarka, nes onkologinį gydymą būtina pradėti greitai.

Finansinė pusė išlieka jautria tema, nes procedūrų kainos skiriasi priklausomai nuo klinikos ir regiono. Įvertinus, kad tekste minima suma siekia kelis ar keliolika tūkstančių zlotų, tai apytikriai atitinka maždaug 700–3 500 eurų, o papildomai prisideda biologinės medžiagos saugojimo mokestis.

„Valstybinės pagalbinio apvaisinimo programos onkologiniams pacientams yra svarbus sisteminis signalas, kad gydymas neturi atimti ateities planų. Daugeliui žmonių vien žinojimas, jog vaisingumas išsaugotas, suteikia vilties ir kontrolės jausmą“, – sakė profesorius Robertas Jachas.

Sprendimas planuoti nėštumą po onkologinio gydymo visada turėtų būti priimamas kartu su gydytojų komanda. Vertinamas naviko tipas, taikyto gydymo pobūdis, atkryčio rizika ir tai, kaip atsistatė organizmas.

Praktikoje dažnai rekomenduojama palaukti bent dvejus metus po gydymo pabaigos, nes šiuo laikotarpiu kai kurių vėžio formų atkryčio rizika gali būti didžiausia. Vis dėlto kai kurioms pacientėms šis terminas gali būti trumpesnis ar ilgesnis, priklausomai nuo individualios situacijos.

Hormonams jautraus krūties vėžio atvejais gydymas hormonoterapija gali trukti penkerius ar net dešimt metų, todėl šeimos planavimas tampa sudėtingesnis. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia klinikinė praktika, kai atrinktoms pacientėms, griežtai prižiūrint medikams, svarstoma laikina terapijos pertrauka nėštumui.

Prieš pradedant bandymus susilaukti vaiko paprastai įvertinama kiaušidžių funkcija ir rezervas, gimdos būklė bei bendra sveikata po gydymo. Dauguma tyrimų rodo, kad tinkamai parinktu laiku nėštumas dažniausiai nedidina ligos atsinaujinimo rizikos, o po gydymo gimę vaikai įprastai vystosi normaliai.