Žmonijos egzistencija pakibo ant plauko, prie Saulės pasislėpę asteroidai gali tapti katastrofos priežastimi
Žmonija dažnai kalba apie asteroidų grėsmę, tačiau, pasak naujausių tyrimų, mes galime visai nepastebėti ištisos jų populiacijos, kuri potencialiai gali būti pavojinga Žemei.
Pavojus kyla ne todėl, kad šie dangaus kūnai yra labai maži ar reti, bet todėl, kad jie slepiasi mums beveik nematomoje dangaus srityje, tarp Veneros ir Saulės. Tai reiškia, kad šiuos asteroidus aptikti dabartinėmis technologijomis praktiškai neįmanoma, nes Saulės šviesa juos tiesiog užgožia.
Astronomai įspėja, kad tokia „akloji zona“ mūsų planetinei gynybai gali būti rimta spraga, nes laiku nepastebėję artėjančio kūno, turėtume mažiau galimybių apsisaugoti nuo galimo susidūrimo.
Mokslininkų teigimu, šie objektai gali būti ne tik gausūs, bet ir pakankamai dideli, kad jų smūgis sukeltų katastrofiškas pasekmes.
Paslėpta asteroidų populiacija
Tarp Veneros orbitos galimai sukasi šimtai dar neatrastų asteroidų. Jie juda taip arti Saulės, kad jų atspindima šviesa pranyksta spinduliuose.
„Egzistuoja potencialiai pavojingų asteroidų grupė, kurios šiuo metu nematome. Jie nėra asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio, šie kūnai daug arčiau, rezonanse su Venera“, – pabrėžia San Paulo valstijos universiteto (Brazilija) astronomas Valerio Carruba.
Kol kas mokslininkams pavyko identifikuoti vos 20 tokių vadinamųjų Veneros koorbitinių asteroidų. Jie nesisuka aplink pačią Venerą, tačiau jų trajektorijos sinchronizuotos su planetos judėjimu aplink Saulę. Kartais jie juda priekyje Veneros, kartais atsilieka, o kartais kerta jos kelią.
Nestabilios orbitos ir grėsmės Žemei
Šių asteroidų orbitos labai chaotiškos. Per maždaug 12 tūkst. metų jų formos reikšmingai pasikeičia, todėl jų padėtį galime patikimai prognozuoti tik apie 150 metų į priekį.
Toks chaotiškumas reiškia, kad bet kuris iš jų gali netikėtai pasitraukti iš santykinai saugios trajektorijos ir priartėti prie Žemės. Kai kurie netgi gali kirsti mūsų orbitą.
Mokslininkai įspėja, kad žinomi objektai yra tik „ledkalnio viršūnė“. Likusi dauguma vis dar paslėpta. Pavyzdžiui, apie 300 metrų skersmens asteroidas, kurio smūgis sukurtų kelių kilometrų pločio kraterį ir išlaisvintų šimtus megatonų energijos, gali slėptis tarp šios populiacijos.
Tokio smūgio padariniai tankiai gyvenamame regione būtų katastrofiški.
Kodėl juos sunku pamatyti?
Vienas svarbiausių faktorių yra orbitos forma, dar vadinama ekscentriškumu. Kuo ji labiau elipsinė, tuo asteroidas labiau nutolsta nuo Veneros ir priartėja prie Žemės, todėl jį lengviau pastebėti prieblandoje, kai Saulė jau nusileidusi, bet dar apšviečia dangų.
Iki šiol aptikti Veneros koorbitiniai asteroidai turėjo didesnį nei 0,38 ekscentriškumą. Žemės orbita, palyginimui, yra beveik tobula, jos ekscentriškumas vos 0,017. Tačiau daugybė asteroidų gali turėti mažesnio ekscentriškumo orbitas, kurios juos dar labiau slepia nuo mūsų akių.
Nauji tyrimai ir technologijų ribos
V. Carruba su kolegomis atliko simuliacijas, nagrinėdami, ar mažesnio ekscentriškumo asteroidai gali kelti grėsmę Žemei. Rezultatai parodė, kad taip – tokios orbitos iš tiesų gali būti pavojingos.
Deja, net ir statomas „Vera Rubin“ observatorijos teleskopas, turėsiantis galingiausią kamerą kosmoso stebėjimui, šiuos objektus galės aptikti tik ribotais laiko tarpais tam tikrais metų laikais. Tai reiškia, kad daug asteroidų liks nematomi.
Sprendimai ir ateities perspektyvos
Ši akla zona yra didelis iššūkis planetinei gynybai. Matydami grėsmę galėtume imtis priemonių, tačiau jei ji pasirodo iš niekur, laiko gali nepakakti.
Vienas iš galimų sprendimų yra kosminė observatorija, įrengta Veneros orbitoje arba arti jos. Tokia padėtis leistų tiesiogiai stebėti šiuos paslėptus asteroidus.
NASA planuojama misija „NEO Surveyor“ taip pat skirta būtent šiam tikslui, užpildyti vidinės Saulės sistemos stebėjimo spragą.
„Nors tokios observatorijos kaip „Vera Rubin“ gali padėti aptikti dalį asteroidų, tik speciali kosminė misija prie Veneros galėtų atskleisti visą nematomą populiaciją“, – rašo tyrėjai.
