Britų leidinys pasidalijo paprastu, net šiek tiek provokuojančiu pasiūlymu naujųjų metų pradžiai. O kas, jeigu 2026-ieji taptų metais, kai pagaliau pradėsite daugiau laiko skirti tam, ko iš tiesų norite?
Pasiūlymas paprastas ir beveik įžūlus: daugiau savo riboto laiko šiame pasaulyje skirti veikloms, kurios jus tikrai įtraukia, džiugina ir leidžia pasijusti gyvam. Ne dar vienam bandymui „tapti geresniu žmogumi“, o pačiam gyvenimui – gilesniam, įdomesniam ir pilnesniam.
Skamba įtartinai lengvai, todėl prieštaravimai kyla savaime.
Galbūt laikote save pernelyg užsiėmusiu žmogumi, kad apskritai galvotumėte apie malonumus. Juk ekonomika braška, dirbtinis intelektas tuoj atims darbą, o reikalų visai nemažėja.
Gal esate įsitikinę, kad pirmiausia reikia „susitvarkyti su savimi“: nugalėti atidėliojimą, pradėti daugiau judėti, susireguliuoti mitybą.
O gal jums atrodo amoralu susitelkti į save, kai pasaulis dega, keičiasi klimatas, o planetoje ryškėja neraminančios politinės tendencijos. Yra ir dar viena baimė – jeigu leisite sau daryti tik tai, ko norite, esą akimirksniu virsite žmogumi, gulinčiu ant sofos su telefonu rankoje ir begaliniu socialinių tinklų srautu.
Tačiau, keista, bet visi šie nuogąstavimai nėra labai pagrįsti. Be to, yra rimtų priežasčių manyti, kad 2026 m. siekis daugiau laiko skirti tam, kas jums iš tiesų patinka, gali pagerinti ir psichinę savijautą, ir sumažinti perdegimo jausmą, ir netgi būti naudingas visuomenei.
Viskas slypi paslėptoje įprasto savęs tobulinimo logikoje. Ji prasideda nuo minties, kad su jumis „kažkas ne taip“ ir tai būtina kuo greičiau ištaisyti.
Tuomet jums pasiūlomas kasdienių įpročių sąrašas, kuris, esant pakankamai drausmės, kada nors pavers jus „normaliu žmogumi“, nusipelniusiu poilsio – bet ne per didelio, kad per daug neatsipalaiduotumėte. Jei toks požiūris tikrai veiktų, savipagalbos knygų ir kursų rinka seniai būtų išnykusi.
Iš tiesų visiškai įmanoma, kad su jumis viskas gerai – išskyrus įsitikinimą, jog būtinai reikia save keisti. O net jeigu problemų ir yra, paversti gyvenimą nesibaigiančia kova su savimi vargiai yra efektyvi strategija.
Toks požiūris sukuria vidinį konfliktą, kuris, paradoksalu, tampa patogiu būdu atidėlioti tikrą gyvenimą: profesijos keitimą, svarbius sprendimus, rimtus santykius. Kaip pastebi psichoterapeutas Bryusas Tiftas, kai laikome save „nepasiruošusiais“, atsiranda patogus pasiteisinimas nesiverti į gyvenimą iš tikrųjų.
Puikus pavyzdys – priklausomybė nuo interneto.
Dauguma žmonių bandė kovoti su begaliniu skrolinimu ribojimais, blokatoriais ir griežtomis taisyklėmis. Tačiau tai retai veikia ilgai. Gerokai patikimiau yra būti tiek įsitraukus į kažką tikra, kad mintis paimti telefoną net nešautų į galvą. Tomis retomis dienomis, kai telefonas „dingsta iš akiračio“, diena dažniausiai būna pripildyta skaitymo, pokalbių, buvimo gamtoje ar kūrybos.
Tą patį principą lengva pritaikyti ir kitose srityse. Užuot sudarinėjus draudžiamų produktų sąrašą, galima atrasti būdų gaminti sveikesnį maistą taip, kad tai iš tikrųjų teiktų malonumą. Vietoj treniruočių, kurias reikia tiesiog „ištverti“, galima pasirinkti judėjimo būdą, kuris savaime teikia džiaugsmą: pasivaikščiojimus, šokius, plaukimą ar bet ką, kas jums iš tiesų patinka.
Svarbu tik nepadaryti taip, kad malonumas virstų dar vienu alinamu punktu darbų sąraše.
Tikslas – ne priversti save „džiaugtis pagal grafiką“, o suteikti džiaugsmui erdvės.
Jei atrodo, kad visa tam nėra laiko, verta sau atvirai pripažinti: laiko, „kai viskas jau bus padaryta“, paprasčiausiai nėra. Užduočių sąrašas niekada nesibaigs.
Atidėlioti gyvenimą iki momento, kai galiausiai su viskuo susitvarkysite, – beprasmiška. Dar daugiau: įtraukus į dieną veiklą, kurią iš tiesų pasirenkate jūs patys, galite netikėtai pajusti mažiau nuovargio ir spaudimo. Nes tai sugrąžina jausmą, kad valdote savo gyvenimą.
Neverta bijoti, kad malonumas pavers jus tingiu ir neatsakingu žmogumi. Toks įsitikinimas reiškia pernelyg menką nuomonę apie save – lyg be griežtos kontrolės akimirksniu nugrimztumėte į chaosą. Visiškai įmanoma, kad tai, kas jums iš tikrųjų patinka, savaime apima ir rūpestį sveikata, artumą su žmonėmis bei norą būti naudingam pasauliui.
Galiausiai iškyla pats paprasčiausias ir kartu sunkiausias klausimas: jei gyvenimas ne tam, kad jaustumėtės gyvas, tai kam tada jis skirtas? Esame įpratę atidėti šią būseną „vėlesniam“ – kai išspręsime visas problemas, kai naujienos taps ramesnės, kai ateis tobulas momentas. Tačiau mirtingiems žmonėms tas „vėliau“ gali ir neateiti.
Niekas, išskyrus jus pačius, negali pasakyti, kaip tiksliai turėtumėte nugyventi 2026 metus. Tačiau, galbūt, geriausias orientyras – frazė, priskiriama filosofui ir pilietinių teisių gynėjui Howardui Thurmanui: neklauskite, ko reikia pasauliui. Paklauskite savęs, kas jus daro gyvą, ir darykite tai. Nes pasauliui labiausiai reikia būtent tokių žmonių.
