Žiemos skiepijimas – patikimas būdas dauginti vertingas vaismedžių veisles ir išauginti tvirtus, vienodus, gerai derančius medelius. Skiepyjant ramybės metu, galima tiksliau atrinkti ir paruošti medžiagą, ramiai dirbti patalpoje ir užtikrinti geresnį prigijimą.
Toliau pateikiami svarbiausi žingsniai: kaip ir kodėl skiepyti žiemą, kaip teisingai paimti ir laikyti įskiepius, kokius skiepijimo būdus rinktis ir kaip prižiūrėti jau paskiepytus medelius.
Žiemos skiepijimas paprastai atliekamas nuo sausio iki kovo, kai medžiai yra ramybės būsenoje. Įskiepius (vienmečius ūglius) dažniausiai nupjauname gruodį. Tuo metu pumpurai dar miega, todėl įskiepius galima saugiai laikyti kelis mėnesius, nebijant, kad jie per anksti pradės sprogti.
Skiepyjant žiemą, darbai perkeliami į patalpą – rūsį, garažą ar šiltnamį. Dėl to šis būdas dažnai vadinamas stalo skiepijimu. Poskiepius galima iškasti rudenį ir laikyti vėsiai, maždaug 5–10 °C temperatūroje. Atėjus skiepijimo laikotarpiui, jie pernešami į šiltesnę patalpą (apie 15–20 °C) ir sujungiami su įskiepiais.
Tokia temperatūra ypač palanki kalusui – žaizdų gijimo ir jungiamąją funkciją atliekančiam audiniui – formuotis. Patalpoje, kur nėra staigių temperatūros svyravimų ir vėjo, kalusas susidaro greičiau ir tolygiau, todėl padidėja skiepijimo sėkmės tikimybė.
Stalo skiepijimas ypač tinka obelims, kriaušėms ir trešnėms, kurios gerai prigyja ant vienmečių vegetatyvinių poskiepių. Slyvos ir vyšnios dažniau skiepijamos vasarą, akiuojant, tačiau esant tinkamoms sąlygoms jas galima skiepyti ir žiemą.
Įskiepių paėmimas: žingsnis po žingsnio
Įskiepiai – tai vienmečiai ūgliai, iš kurių bus formuojama nauja veislė. Juos geriausia pjauti gruodį arba sausio pradžioje, saulėtą dieną, kai oro temperatūra svyruoja tarp –5 ir +5 °C. Labai svarbu ūglius rinkti tik nuo sveikų, gausiai derančių ir veislę tiksliai atitinkančių medžių.
Geras įskiepys turi būti tiesus, gerai subrendęs, maždaug pieštuko storio (6–8 mm skersmens) ir ne trumpesnis nei 30–40 cm. Reikėtų vengti per storų ūglių, susiformavusių po stipraus genėjimo – jie dažnai būna peraugę ir prastai prigyja. Taip pat netinka labai ploni ūgliai. Ant įskiepio turi būti gerai išsivystę pumpurai, o pats ūglis – be ligų, kenkėjų ar šalčio pažeidimų žymių.
Nupjautus ūglius reikia nuvalyti nuo likusių lapų ir, jei yra, nuo užsimezgusių vaisių užuomazgų. Įskiepius suriškite ryšulėliais pagal veislę ir būtinai pažymėkite patvariomis etiketėmis, nurodydami veislės pavadinimą bei paėmimo datą. Patogiausia rišti virvele ar juostele, vengiant vielos, kuri gali įsirėžti į žievę.
Įskiepius laikykite vėsioje, drėgnoje patalpoje – ideali temperatūra 0–4 °C ir apie 90 % oro drėgnumo. Tam puikiai tinka rūsys ar šaldoma patalpa. Ryšulėlius sudėkite į dėžes ir lengvai užberkite drėgnu smėliu, pjuvenomis ar samanomis. Taip pat galima juos apvynioti drėgnu audiniu ir įdėti į plastikinius maišelius su mažomis skylutėmis vėdinimui. Svarbu reguliariai tikrinti būklę: įskiepiai turi išlikti standūs ir drėgni, bet ne pradėti pelyti.
Konkretaus skiepijimo būdo pasirinkimas priklauso nuo poskiepio storio ir medžio rūšies, kurią norite dauginti.

Skiepijimas sudūrimu
Skiepijimas sudūrimu – dažniausiai taikomas žiemos stalo skiepijimo metodas. Jis ypač tinkamas, kai poskiepis ir įskiepys yra panašaus storio – apie 6–10 mm. Abu elementus reikia įpjauti įstrižai, maždaug 45° kampu. Tuomet jie glaudžiai sudedami taip, kad žalias kambijaus sluoksnis (plona žalia juostelė po žieve) kuo tiksliau sutaptų bent vienoje pusėje.
Dar tvirtesniam suaugimui naudojamas sudūrimas su liežuvėliu. Tokiu atveju ant įstrižo pjūvio tiek poskiepyje, tiek įskiepyje daromas papildomas išilginis įpjovimas, sudarant savotišką liežuvėlį. Sudėjus abu gabalus, šie liežuvėliai persidengia tarsi užraktas – jungtis tampa stabilesnė, o kontakto plotas didesnis.
Sujungus poskiepį ir įskiepį, skiepijimo vietą reikia sandariai aprišti skiepijimo juosta ar plėvele. Vyniojimą pradedame nuo apačios, kiekvieną naują sluoksnį užleisdami ant ankstesnio, kad neliktų tarpų. Visa skiepijimo vieta turi būti kruopščiai uždengta ir apsaugota nuo išdžiūvimo.
Skiepijimas į įskeltą kamieną
Skiepijimas į įskeltą kamieną taikomas tada, kai poskiepis yra gerokai storesnis už įskiepį. Poskiepis nupjaunamas pasirinktoje vietoje, geriausia – šiek tiek virš pumpuro ar šakos išsišakojimo. Tuomet specialiu peiliu arba kaltu vertikaliai įskeliama kamieno vidurinė dalis 3–5 cm gylyje.
Įskiepį reikia nuo apačios nušlifuoti pleišto forma, priderinant jo ilgį prie padarytos įskelties gylio. Pleištas atsargiai įspraudžiamas į įskeltą vietą taip, kad bent vienoje pusėje poskiepio ir įskiepio kambijaus sluoksniai sutaptų kuo tiksliau. Jei poskiepis labai storas, įskeltį galima panaudoti dviem įskiepiams – po vieną į kiekvieną pusę.
Skiepijimo vietą būtina kruopščiai užtepti sodo tepalu ar skiepijimo vašku. Tai apsaugo žaizdą nuo išdžiūvimo, šalčio ir infekcijų bei skatina kaluso formavimąsi.
Priežiūra po skiepijimo
Atlikus žiemos skiepijimą, paskiepytus poskiepius reikia laikyti patalpoje, kur palaikoma apie 15–20 °C temperatūra. Tokios sąlygos skatina greitą kaluso formavimąsi ir įskiepio prigijimą. Paprastai po 2–3 savaičių, susidarius jungiamajam audiniui, medelius galima perkelti į vėsesnę vietą – maždaug 0–5 °C – ir laikyti joje iki pavasario.
Ankstyvą pavasarį, praėjus stiprių šalnų pavojui, paskiepytus medelius sodinkite į nuolatinę vietą. Svarbu parinkti nuo vėjo apsaugotą sklypo dalį ir pasirūpinti reguliariu laistymu, ypač pirmąjį sezoną. Visi ūgliai, išaugę žemiau skiepijimo vietos, turi būti laiku pašalinami – tai vadinamosios laukinės atžalos, kurios atima jėgas iš įskiepio ir gali jį nuslopinti.
Taip pat būtina stebėti skiepijimo juostą ar plėvelę. Jei vystantis audiniams ji pradeda įsirėžti į žievę ar trukdo storėti kamienui, juostą reikia atlaisvinti arba visai nuimti. Tinkama priežiūra po skiepijimo lemia, ar jauni vaismedžiai bus stiprūs, sveiki ir ilgus metus gausiai derės.

